Tęsinys. IIII dalis

Apie ką galvoja mirusieji HOMO SAPIENS SAPIENS

IIII dalis

Scena padalinta per pusę. Kairėje – spalvotas gultas po dideliu skėčiu. Dešinėje – tualeto būdelė: sukrypusi ir sena. Gulte ilsisi simpatiškas jaunuolis. Tualete tupi susiraukęs senis. Aplinkui stovi trise: su kostiumu, su lietpalčiu ir moteris.

SU LIETPALČIU (SU L.)  Galų gale, jau seniai laikas.

SU KOSTIUMU (SU K.) (atidaro būdelės duris) Po velniais!

SENIS            Matot – užimta!

MOTERIS (susiraukia)    Matom. Ir ne tik...

SU K. (trenkia duris, su didžiule nuoskauda pasauliu) Visas gyvenimas – po velnių!

SENIS (dairosi su šypsena) Atsisėsi – palengvės. Visi pradžioje nepatenkinti, o kai atsisėda – visas pyktis dingsta. Stebuklinga vieta. (Atkiša statų delną. Griežtai) Luktelkite truputį.

MOTERIS (žiūrį į Jaunuolį ir aktyviai piktinasi) O kažkas guli ir sapnuoja. (Seniui) Jis visą laiką taip? (Vyrams) Kuris čia pirmas atėjote?

SU L.              Jis jau sėdėjo.

SENIS            Bet nemačiau. Jau tuoj. Kuris norėsite pirmas?

SU K.            Aš užleisiu moterį. Kaip tas valkata – nežinau. Tas kad galėtų – ir ant galvos užliptų.

MOTERIS    Aš taip ar taip – nenoriu. Galėsite pamiršti etiketą.

SENIS            Susitarkite, nes aš greitai baigsiu. Dar truputėlis.

MOTERIS (mosteli „ten“)  O ten niekada niekas neužeina?

SENIS          Lėktuvui leidžiantis susidaro stiprūs oro sūkuriai. O stipraus garso banga žmogų gali nusviesti už kelių dešimčių metrų.

SU K. (nebenurimsta vienoje vietoje) Aš nebeturiu...

SENIS            Oi, iki valias! Tuoj tuoj!

MOTERIS (vis piktinasi jaunuoliu, tik neaišku, dėl ko: dėlto, kad jis „ten“, ar dėl to, kad jis guli sau toks gražus visas) Pižonas!

SU L.              Pažįstamas?

MOTERIS    Pilnos gatvės! Išeini – ir patenki į srovę: kiaulė, paršas, kuilys, karvė, avinas, arklys, veršis, ožka, asilas... Galvijai! Tvartas aplinkui!

SU K. (netenka kantrybės galutinai)  Gyvatė! Ko čia nuodiji visiems gyvenimą!

SENIS (žvengia net susiriesdamas) Pats sugalvojai, ar kas pasakė? Geras pokštas – nuodyti gyvenimą! (Žvilgteli per petį atgal) Galėsite pažiūrėti, kai baigsiu. Aš tuojau. Jau nebe daug beliko.

SU L.  (pajuda „ten“ link) Ramu ten. Gal jis negyvas? Juk visai nejuda.

SENIS (net pasikelia)  Ten eiti – DRAUDŽIAMA! Privalai būti čia ir laukti, kol aš pabaigsiu.

SU K. (isteriškai)  Po velnių!

SENIS              Visi privalote!

SU K. (putojasi mosikuodamas)  Kodėl mes privalome stebėti, kaip kažkas...

SENIS            Ne aš taip sugalvojau. (Atsisėda) Nejaučiu ir aš didelio malonumo. Kuo jūsų daugiau susirenka, tuo man sunkiau suspėti visiems įtikti.

SU L. (pamąstęs) O šuniukai?

SENIS              Prie širšių.

MOTERIS      Keisti komplimentai.

SENIS            Man ir taip sunku. Kai sėdi čia be jokių pertraukų, ne apie komplimentus mintys sukasi.

SU L.              Mūsų čia daug būna?

SENIS        Pasitaiko. O! Jau greitai! Susitarkite! O paskui vėl būsite nepatenkinti, kai aš pats jus... Kiekvienas norėtų pasirinkti pats. Deja. O man patinka!

MOTERIS      Emancipacijos poreikis šokiruoja aplinkinius savo ekspresija.

SENIS              Dėl tokių niekų net neketinu labiau stangin... stengtis.

SU L.              Kita vertus, išlydima pagal protą.

SENIS            Čia neišlydima. Šmurkšt, tekšt ir baigta. Jau paskutinis! Oich...! (Apsitvarko) Galime judėti! Nagi? Susitarėte?

SU K.              Tikrai jau ne! Niekas manęs neprivers!

SENIS          Pamąstykime priežastis. Aha. Veiklos dominavimas. Megaporeikių pajungimas esmės išprasminimui. Viskas teisinga. Prašome nesispyrioti! (Bet kuris iš jų kiša SENĮ į skylę) Na, gal atsargiau! Gelbėkite! Aaaaa!

SU L.              Šikantį sutraukė. Vaizdas ne iš maloniųjų.

MOTERIS      O kvapas...

SU K. (mosteli smakru „ton“ pusėn)  O kažkas bambą blizgina! Veltui laiką gaišta! Būtų mano... (Sėdasi) Cha! Kaip dabar šitas vaizdas iš apačios? Juda? Cha cha cha!

SU L.              Vaizdus supranti pagal savąjį sugedimo laipsnį.

SENIS (dusliai) Autofunkcinė idiokratija inspiruoja duplikacinę keratotomiją socialinei individualizacijai. Subjektyvus analizavimas, racionalizacijai regresuojant argumentuotą tobulėjimą, konfrontuoja kontekstinei interpretacijai. Praktiškumas redukuojamas transfigūracijai principingai niveliuojantis funkcinuojančia sociometrija. Paradoksas.

SU K. (pašoka kaip nuplikytas) Ir kaip aš anksčiau viso to nesupratau! Elementaru, kad hermeneutinis interpretacijos kontekstavimas paralyžiuoja profanuotą pasąmonę ir rezorbuoja leitmotyvinę difuziją! Aš galiu viską sutvarkyti, tik man reikia daugiau... laiko... laiko... laiko... Difuzija... Taip... (Pravirksta)

SU L.              Simuliantas. Ir ne toks jau tvirtas, kaip atrodė.

MOTERIS    Nesuprasi, kol nepalaikysi. Kol penkiskart to paties neišgirsi, tol viskas atrodys pervien.

SENIS      Probleminė situacija, sužadinanti intelektualinį alkį, gali kilti atsitiktinai, o nuolat akcentuojamas konstruktyvizmo principas, kad tobulėjimas turi būti aktyvus procesas, tik įrodo, kad šis procesas yra negrįžtamas. Padėkite man. Prašau.

SU K.          Po velniais... Difuzija... Juk tai taip elementaru... (Visas nušvinta, prieina prie būdelės, įkiša galvą į skylę) Kas už tai? (Pauzė)

SENIS (atidžiai žiūri, paskui pradeda kvatotis) Už ką? (Nutyla, čiumpa SU K. už ausų ir tempia pas save) Tu šlykšti muitininko reinkarnacija, užsimanei atlygio? Ooo, žinok, gausi tiek, kiek net nesvajojai! (SU K. traukdamasis išvelka SENĮ) Taip, drebėk, kirmėlių išspauda, viduriuok, kol dar leidžiu, nes paskui šiksi karštomis anglimis! Iš tokių daugiau nei dvyliką krepšių pritrupinsi. (Trypia ir mojuoja aukštai iškeltomis rankomis) O, kaip man čia patinka!

JAUNUOLIS (nusižiovauja) Tavo pasikėlimas kelia pagrįstą abejonę pasirinkimo teisingumu. (Visi sustingsta, išskyrus SENĮ) Man užteko vieno karto, o tau teko net trys. Nepavydžiu. (Vėl tingiai pasimuisto, nusižiovauja)

SENIS (prieina prie pat ribos) Tu, parsidavėliškas išdavike, jei anksčiau būčiau...

JAUNUOLIS (pasirąžo) ... ir būtum tada „čia“, o ne – „ten“. Neduota tau smegenų. Ne, nė už skatiką... Todėl ir tupi „prie“, o ne – „už“.

SENIS (grūmoja, paskui susiima už galvos, krenta ant kelių, suglemba) Suteik man tvirtybės, suteik man tvirtybės, suteik man... (Nurimsta)

MOTERIS (pritupia prie SENIO, apkabina jį) Net neįsivaizduoji, kokių galių turi vienas nekaltas lašas iš teisingai pasirinktos taurės. Leiskite man... (SENIS čiumpa MOTERĮ už gerklės, griauna ir užčiaupia burną)

SENIS (pasiima iš būdelės lipnios juostos, suriša rankas kojas. SU L. paslaugiai padeda) Niekada, girdi?, niekada nedrįsk net pagalvoti apie bendravimą su „ten“, kai esi „čia“. DRAUDŽIAMA. Kitaip visi atsidursime... (Sučiaupia lūpas) Pagrindinė taisyklė. Padėkite man. (Visi drauge pasodina MOTERĮ į būdelę. Įsiutęs išlieja įniršį rėkdamas) Užteko, ką pridirbai praėjusį kartą! Visi būtumėme „ten“, jei ne tu, prakeiktoji!

SU L. (vyniodamas lipnią juostą sau ant čiurnų) Keistai jūs suprantate atlygio vaidmenį šioje keistai pradvisusioje... Net nerandų, kaip pavadinti...

JAUNUOLIS        Entropija. Man taip patinka labiausiai.

SU L. (žiojasi atsakyti, bet pažiūri į SENĮ. Šis lėtai papurto galvą. Pakinkuoja galva) Mano rankos švarios. Aš stengiausi, bet aplinkybės pasirodė velniškai painios.

JAUNUOLIS (atsisėda) Tikslus epitetas. Toks metaforiškai metatoniškas. Tik tas aplinkybes suktai stumtelėjo. O mes ir užkibome.

SENIS (vypteli) O kai kurie net pakibo.

JAUNUOLIS (pakyla, prieina prie ribos) Žiūrėk, kas prakalbo. (Pauzė) Bet manęs užtai negąsdina tekanti saulė. Ir aš nesu toks skystakelnis, kokiu pasirodei tu. Turėjau drąsos...

SENIS (pribėga prie ribos) Užtilk! Pakaks. Pakaks! Manai, kad tik tu vienintelis bijojai ir...

JAUNUOLIS    ... bijojau sau pasakyti, kas visu tuo taip sunku patikėti. O, taip, tikrai, kad ne vienas. Juk tu taip pat pažeidei...

SENIS              Ne!

JAUNUOLIS  O, ir dar kaip – taip!

SENIS              NE! NE! NE!

JAUNUOLIS  Matai? Ir vėl... (Grįžta į gultą, užsimerkia)

SU K. (prisiartina prie SENIO) Ar dar ne laikas? Man – per mažai.

SENIS (vis dar spokso į JAUNUOLĮ) Ne fontanai. Dalis vietoje visumos. (Pauzė) Ne. Dar – ne laikas.

SU L. (pakyla, nušokuoja prie būdelės) Nieko keista. Juk ne pirmas kartas.

SENIS (papurto galvą, atitoksta, atsisuka) Ką? Ką pasakei?

SU L.  (susirūpina) Vėsoka. (Pauzė) Rytais. O tau?

MOTERIS (pasimuisto) Netikiu atsitiktinumais. Tai labai reliatyvu.

SENIS        Ne aš pasirenku – kada. Ne aš vienas. O tu geriau patylėk, nes tavo kalbos, – kaip ten išsireiškei? – nuodija gyvenimą.

MOTERIS  Tiesą sakant, visiškai nesuprantu, ką čia paistai. Toks visažinis atsirado. Tupi šikinyke ir be savo leidžiamų šūdų daugiau nieko ir nematai.

SENIS        O, pabūtumėte ilgėliau, pamatytumėte dar ne tokio šūdo. Pasitaiko visiškų subingalvių, kurie nieko daugiau neveikia, tik drabstosi šūdais į visas puses be jokios priežasties. Taip ir norisi surinkti viską ir sugrūsti atgal – te paspringsta.

MOTERIS  O gal jiems visai neatrodo, kad drabstosi. Ir dar – su priežastimi. O surinkimas ir sugrūdimas atgal tik patvirtintų regreso apraiškas mūsų mąstyme. (Pauzė) Gal jau galite mane paleisti?

SENIS (priėjęs įsistebeilija į akis) Ne. Dar negaliu paleisti. Dar nesulaukiau leidimo.

SU K. (klaupiasi, keliais prieina prie SENIO) Aš maldauju... Aš čia visai nelaiku... Man dar tiek reikia atitaisyti... Kiek padaryta klaidų, kaip viskas išbarstyta... Difuzija. (Apglėbia kojas) Aš privalau grįžti!

SENIS (vos laikosi nenuspyręs) Grįši. Kai bus gautas leidimas.

JAUNUOLIS (atsigeria iš taurės) O leidimo gali ir nebūti. Kaltų vis tiek niekas nebesuras. Nes „ten“ kaltų nebėra – vien tik...

SENIS (išsivaduoja) Užsikišk, tu, ...

JAUNUOLIS (pasiremia ant alkūnės) Nagi, nestabdyk. Rėžk viską iš širdies. Tegul tie vargšeliai pagaliau susivokia erdvėje. Ko čia juos laikai nežinioje. (Tingiai mosteli ranka) Ai, neatsakyk. Paskui vėl gailėsiesi per amžius...

SU L. (pasikrapšto nosį) Drįsčiau nepritarti. Priežastis tikrai buvo daugiau nei svari – ne kiekvienas sutiktų tapti idėjinės ir kultūrinės eklektikos pagrindu. Kitas klausimas – ar tai buvo pasielgta savo noru. Nors ir pats dabar suabejojau... Žinot, manau, kad sutikimas buvo duotas sąmoningai. Niekas nebūtų pakeitęs tokio stipraus nusistatymo. Iš abiejų pusių. Ką jau kalbėti apie pašalinius.

SENIS (vis dar žiūri į JAUNUOLĮ) Kaip tik tie „pašaliniai“ ir buvo visa ko pagrindas: kiek dar galima buvo kęsti tą visapusišką moralinę destrukciją ir sublimuotą sąmonės frustraciją.

JAUNUOLIS (gūžteli pečiais) Teko su daug kuo susitaikyti. Pasikeitė viskas iš esmės. Sunkiausia įsisąmoninti ir priimti kaip neišvengiamybę... O ką? Gali tik kažką pakoreguoti, pakreipti sau naudingesne linkme, bet pakeisti... Viskas jau pakeista iki tol. Ir nereikia aimanuoti ir kabintis į tai, kas praėjo ir negrįš niekada. NIE-KA-DA. Dabar yra dabar. O kas dar bus – pamatysime.

MOTERIS (pašaipiai palinksi galva) O jūs čia taip kas akimirką ir riejatės? (SENIS staigiai atsisuka) Retorika. Atsakymas nebūtinas. (Šypteli) Jei jau tapome dalimi šito begalinio vyksmo, gal padėsite išsilaisvinti? Neketinu taip supančiota sėdėti. Kojos atrofuosis.

SENIS (prieina prie sukniubusio SU K., paspiria) Visi tik ir laukia, kol grįši.

MOTERIS      Mane čia kas nors girdi? Pažiūrėkite į mane! Man šąla kojos, aš nejaučiu rankų! Gal pasiūlysite šliaužioti?

SENIS (padeda SU K. pakilti, nuveda prie būdelės, išmeta MOTERĮ, pasodina) Bet aš negaliu tai leisti įvykti dar kartą. Todėl visus leidimus išmetu į šią skylę. Tik vis nepaliauju stebėtis, kaip jie papuola tiems, kuriems papulti neturėtų; o ir tai nelabai įmanoma. (SENIS atsitiesia, SU K. išvirsta lauk)

MOTERIS (atsisėda. Su didžiuliu įniršiu) Gali mane surišti, gali man užkišti gerklę, bet tai tik nevaisingos pastangos pažaboti progresą, minties laisvę ir tobulėjimą! (Lengvai išsilaisvina, atsistoja) Aš pasirodau kada noriu ir išeinu, kai užsimanau. Ir niekas neturi galios manęs nei suvaldyti, nei sustabdyti. (Senis nori ją čiupti) Net nemėgink!! Per skystos tavo galios. Aš išeinu! O jūs čia sėdėkite aptukę tais melo purvais, kuriais jus mulkina tūkstančius metų! (Paspiria SU K.) Štai tokie... (Išeina)

SU SPARNAIS (prasilenkia su Moterimi, sparnus nešasi po pažastim) Kaip tik atnešiau leidimą!... Ai… Vis tiek niekada neima. (Paduoda SENIUI susuktą lapą) Vis pykstatės ir nesutariat... Nors visi teisūs. Tikrai. (Prieina prie ribos. JAUNUOLIUI)  Kaip visada. Toks mielas vaizdas. Net pasiilgau. O atrodo taip neseniai matėmės.



Tęsis...