Aš išprotėjau sekmadienį

Aš išprotėjau sekmadienį.
Dūžt! Galva į siena.
Valeriono šiek tiek padauginau
Ir kaulai kaip stiklas skyla...

Nebeskiriu tikrovės nuo sapno.
Šlept! Smegenys ant grindinio.
Užpildo balti dažai tuščią makaulę
Nuo lubų pasipylę šukėmis.

Žvilgteliu į veidrodį.
Švyst! Varna praskrenda.
Iškapojus akis iš akiduobių
Kad nematyčiau, kas iš tiesų slypi už veidrodžio.

Aklai rankomis ieškau durų.
Trinkt! Iškrentu pro langą.
Ir matau tavo galvą apačioj
Nuo manęs nusisukusią.

Staiga ištari mano vardą lūpomis.
Trūkt! Tu staigiai atsisuki
Ir pagauni pašokęs,
Pasodini tarp savų...

Sėdžiu, į laužą žiūriu bukai.
Bumbt! Kažkas įmetė dar vieną ranką.
Pažiūri į mane ir sakai myliu
Nekviestam svečiui nukirsdamas galvą.

Aš sekanti po kirviu kaklą dedu.
Trakšt! Perskilo kaklo slankstęlis.
Tu paimi galvą ir glostai kas liko iš plaukų
Tuo tarpu mane vėl iš dalių sudėjęs.

Ir tik mane, nieką kitą.
Švyst! Meti į akį man tomohauką.
Prikeli iš numirusių vėl,
Kad vėl man perkirsti kaklą.

Aš išprotėjau sekmadienį.
Bum! Sprogo po kojom žemė.
Ir kas gi tada iš mūsų lieka?
Siela, kūryba, ar meilė?....