ji matė. bet nenorėjo pasakoti

ji matė
už medžių bolavo šešėliai
vyrų tvirtos kampuotos figūros
brolis negrįžo pas tėvus
ji jo kvepiančius laiškus užkūrė

per kiemus ėjo lėtai
tarsi tigras pralaukiantis gedulą
degė šviesos lojo šuva
jau bėgte per užšalusį ežerą

ropštės ant kėdės
vikrus žebenkšties lankstumas
ištraukė adatą didžiausią
storiausią siūlą

ir vėrė jį tąsytą katino
brolis tada užkliuvo
spjaudė keiksmažodžius
kraujas ilgai nedžiūvo

smūgis taip netikėta mintis
bet švelni tarsi mamai išsprūdus
tegu žemė jam būna lengva
tesunyksta joje pykčio grūdas

tūkstantoji naktis
ji norėtų būt niekad nerūkius
jis ir vėl beldžia pirštais stalan
o ji vis dar nepraveria lūpų