1941

Aš dabar sėdžiu, taip, taip tiesiog sėdžiu. Plokštelė kurią prieš keletą dienų parsiuntei man paštu be perstojo sukasi jau nuo vakar nors tik vakar ją ir gavau . Mūsų paštas lėtas, o dar karas, tas karas vien per jį mes savo kalba kalbėti negalim, ką jau kalbėti apie rašymą. Man žinoma nusispjauti ant visų įvestų rusų įstatymų, mūsų neapsigynusioje visuominėje. Baisu dėl tavęs, o jei jie pas tave užsuks, jei ką blogo padarys TAU. Tris kartus beldžiu į stalą, kad tik tau nieko nenutiktų kitaip išprotėčiau dar karui neįpusėjus.
Artėja pavasaris bet dabar kažkodėl už lango tik pilki dūmai, griuvėsiai, klaikus tvaikas iš nė gyvos dvasios nepripažystančių gatvių ir dar, dar lietus. Net nežinau kaip įvardinti tą tylą už vakar pradaužto mūsų namo lango, rodos naktimis mūsų gatvės miega na bet tie garsai, baisūs garsai, žmonių balsai. Malonu čia kartais negirdėti nieko tada pasijuntu lyg vienintelis gyvas padaras žemėje. O dabar kai lija lietus už kiauro mūsų lango, aš mastau apie tavę, ar dar teks  po karo nunešti į paštą šį laišką.