Pareinu

Sustingusiais arimais pareinu
o buvo pieva
ir griežlelė šaukė
vaikus miegelio
po šunažolės kupstu
iš katilėlių
rūkas smilko
tarsi auką atnašautų
tikėtųs palankumo
iš apsnūdusių dievų
kažkas paniekino
rasos šventumą
ir suraikė
tarsi duoną kasdieninę
nešvariu peiliu
takelio nebėra
į mano vaikišką ramybę
basomis praminto
sustingusiais arimais pareinu.