Tylos analizė kapinėse

Sėdžiu kapinėse ir juntu, kad įsijaučiu  į paslaptingą paros laiką, kai aplinkui ramu, ramu. Kaip ir turi būti, kai nėra saulės. Pajuntu savy harmoniją, susilieju su ja gamtoje. Tarp dabarties ir nebūties ribos, kuri pakeičia kiekvieną...

Juntu, kad čia guli šimtai buvusių gyvenimų ir šimtai neišsakytų vilčių bei norų... Tiesog atsiduriu jų vietose, tik  esu gyva ir suvokiu laiką. Susilieju su tyla ir nakties harmonija, kuri tokia gundanti ir paslaptinga.

Ir kyla klausimas: ar egzistuoja siela, išskrenda ji kur  mirus? Deja tai  didi paslaptis ir mirties slėpinys, kas už jo slepiasi . Gal tai daug daugiau  nei tyla? Tik čia gali pabūti su savimi, tik kapinėse galima susilieti su dabartimi. Taigi juk su kiekviena minute kažkas vis tęsiasi ir  dingsta praeitin.

Aš tokia kaip ir jie buvę gyvieji. Dar tik neišmušė ta sekundė, kuri nutraukia gyvybę. Pasijuntu čia lyg ne atšiaurioje vietoje, o gilios meditacijos būsenos vietoje.  Tas pajautimas it pabendravimas  su buvusiais, bet esančiais  ir negalinčiais nieko bepasakyti... Juk egzistuoja gyvoji ir negyvoji dalis? Ji niekur nedingsta, ja reikia tik pamatyti, pajusti.

Susilieju  tarp tylos ir gyvenimo. Esu dalis viso, viso pasaulio, viso kosmoso. Kažkas mano viduje  pradeda veržtis  tyru  noru patirti  dabarties  būsenos –gyvybės teikiamus iššukius ir džiaugsmus iš tamsos .

Naktį juntama kapinių paslaptinga atmosfera, kurios  dieną negalima patirti. Juk už  juodą nebėra  kitos tamsesnes spalvos, nors ta juoda ir nėra spalva –tai nebūtis... Juk  Mirtis –gyvybės tiksėjimo pabaiga?