Savireguliacija

Ir lenda tos mintys tokios apie tą besitęsiantį „tuščią“ gyvenimą. Tarsi kažkas vyksta. Tarsi nevyksta. Tarsi yra tos veiklos, bet ji atsibodusi ir nedomina. Tarsi trūksta kokių pasiūlymų, tarsi tingisi su jais sutikti. Ir taip pasaka be galo. Ir čia, manau, ir aplinka, kurioje leidžiu nebe pirmus metus nesikuklina savo rankų prikišt (juk tokia gera proga!)

(ad se ipsum)
-trūksta naujų žmonių, ryšių, bendravimo...
-kaip manai, kur tu žmonių gali sutikti?
-visur aplinkoje.. kiekvieną dieną..
-sutinki?
-taip, bet jie man nepatinka, kažko ypatingo norisi..
- o kas tai?
- tai, kas traukia savaime, kas įdomu, kas suteikia norą augti, ieškoti, sužinoti.. kam tu tą patį gali duoti...
- o turi, ką duoti?
- galbūt.. turbūt..
- ar stengiesi tą parodyti kitiems?
- kartais..., bet dažniausiai nėra kam...
- tai, kaip tikiesi, kad jis/jie/jos sužinos?
- nežinau.. savaime, atsitiktinai...
- kitaip tariant atspės?
- greičiausiai.
- kaip manai, kiek tokie dalykai tikėtini?
- tikimybė nedidelė, bet galimybė yra...
- o ar nori kažko realesnio?
- taip, bet...
- kas bet?
- nežinau, kaip tą padaryt...
- tikrai?
- na.. gal ne visai...
- tai kas trukdo?
- gal ryžto trūksta...
- o kas gali padėt pakeist tokią nuostatą?
- nežinau.. turbūt aš pati...
...


Gal užteks čia save suvarinėt, nes ne visai taip yra. Tikrai kartais trūksta kažko... daugiau, negu tik aš galiu padaryti. Dabar dar šąla, tai ir mano indėlis mažės dėl savaiminio sąstingio.