Rašyk
Eilės (78142)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Čia saugu. Supraskit teisingai, ligoninė turi savų trūkumų, bet tai, kad nėra interneto atperka visas problemas. Sutinku maitintis ligoninės maistu, netgi gerti vaistus, kurių man nereikia. Ir ta gydytoja, kuri niekaip negali patikėti, kad Vankenobis egzistuoja, nėra tokia jau atgrasi. Aš, tiesą pasakius, ir nesistengiu įtikinti. Vakar atsitiktinai išgirdau jos pokalbį su skyriaus vedėju ir likau visiškai patenkintas diagnoze, kurią ji man pripaišė. Tebūnie, kad tik nereiktų iš čia išeiti.
- Masalski, jūsų laukia kabinete.
Ši seselė man nepatinka. Ji geriau tiktų dirbti mėsos skyriuje, kuriam nors Maxima prekybos centre. Nepagarbiai elgiasi su ligoniais. Pavyzdžiui, mano kaimynas kamuojasi nuo ligos itin painiu pavadinimu. Nepaliaudamas rauna sau plaukus ir meta juos į stiklinę, bet labai smulkmeniškai – po vieną plaukelį kas dvidešimt septynios minutės. Padariau šį atradimą greitai, netgi išmatavau laiką. Nei sekundės vėliau ar anksčiau, galit įsivaizduoti? Dėdulis išlaiko ritmą net miegodamas, stiklinę pasistato ant pilvo ir pešioja sau užsimerkęs. O ryte seselė ant jo burba už priterštą indą. Įdomu, ar Dėdulio gydytoja žino, kad jis išrauna po vieną plauką lygiai kas dvidešimt septynios minutės? Abejoju, juk ji nepraleidžia su juo tiek laiko, kiek aš.
Gydytojos kabinetas toks mažas, tvarkingas, su dekoruotomis grotomis anapus stiklo. Pro grotas matyti sodas, bet šiandien į šį mažą kabinetuką įsispraudė dar du rimtos išvaizdos vyriškiai ir užstojo pusę lango. Vienas su baltu chalatu, skyriaus vedėjas. Kito nesu matęs, su kostiumu, liesas, įdubusiais paakiais. Jis atidžiai mane nužvelgė kai įėjau. Pasijutau tikrai nejaukiai. Kodėl tokia delegacija? Kas tas džiūsna? Velniava. Atsargiai atsisėdau į savo vietą. Mano gydytoja, kuri, tikriausiai, yra mano bendraamžė, bet jau su žiedu ant dešinės rankos bevardžio piršto, dalykiškai prabilo.
- Laba diena, Vytautai. Kaip jūs šiandien jaučiatės?
- Ačiū, kaip visada, - gūžtelėjau pečiais.
- Ar negalėtumėt dar kartą papasakoti apie Vankenobį?
- Galėčiau, bet nenoriu.
- Kodėl?
- Aš jums jau daug kartų pasakojau.
Skyriaus vedėjas krenkštelėjo ir lėtai ištarė:
- Vytautai, mes norime jums padėti, todėl nesvarbu, kiek kartų pasakosite. Šiandien jūsų istorijos klausysis ir ponas Štreimekis…
- Kas jis toks? – nervingai pertraukiau.
- Ponas Štreimekis iš priklausomybių ligų centro, mes norėtumėm, kad jis pasiklausytų jūsų istorijos. Galbūt tai pravers jūsų gydymui.
- Ar tikrai galvojat, kad aš sergu? - lengviau atsidusau, net keliai suvirpėjo. Ačiū Dievui, jeigu jau taip, galiu pasakoti kiek širdis geidžia.
- Visko gali būti, visko gali būti, - išbėrė skyriaus vedėjas, - bet vis tik…
- Gerai, - nutraukiau

Istorija, kurią jau nežinau kelintą kartą pasakoju, prasidėjo prieš gerą pusmetį. Taip, aš daug laiko praleisdavau prie kompiuterio. Žinoma, žaidimai. O kas jų nežaidžia? Tinklinių žaidimų serveriai juk sausakimši ne todėl, kad kas nors atlieka socialinius tyrimus. Jie sausakimši todėl, kad žmonės nori ne tik žaisti, bet ir bendrauti. Taip, aš internete  praleidžiu didžiąją dalį savo dienos ir pažįstų virtualių žmonių daugiau, nei turiu draugų realybėje, na ir kas? Nejaugi dėl to esu psichiškai nesveikas? Tuomet pusę pasaulio reiktų uždaryti į ligoninę. Bet istorija juk ne apie tai. Na, trumpai tariant, vienas žaidėjas, kurį pažinojau virtualiai, mirė realiam gyvenime. Ką reiškia mirė? Tiesiog mirė ir viskas. Sako, ištiko širdies smūgis. Ar aš jį pažinojau? Ir taip ir ne. Jeigu susirašinėjimą galima vadinti pažintimi, tai… Suprantu jūsų klausimą, ne, realybėje aš jo nesu matęs. Bet man pasakė jo aljanso nariai, kad jis mirė… Nežinote kas yra Travianas, todėl jums neaišku, ką reiškia aljansas?  Na gerai, aiškinu: statom miestus, kaupiam armijas, vienijamės į aljansus, ir griaunam kitų žaidėjų miestus, juos užimam. Nieko ypatingo, bet iš tiesų – oho kiek emocijų! Nepatikėsit, bet tokių virtualių priešų kaip ten, realybėje aš nenorėčiau sutikti. Kai kurie jų tikri maniakai, dievaži. Taip, Vankenobis vienas iš jų. Taip, jūs visiškai teisus, jis ir mirė. Netrukus po to, kai sulyginau su žemėmis jo miestą. Labai sėkminga katapultų ataka paryčiais, kai pats saldžiausias miegas ir nesitiki, kad kas nors gali pabusti ir pasipriešinti tavo išpuoliui. Patikėkit, laimi tie, kas miega mažiausiai. Kaip ten yra pasakęs Napoleonas, kad daugiau kaip tris valandas per parą miega tik kvailiai? Žinote, tinkliniuose karo žaidimuose tai galioja šimtu… Taip, atsiprašau, nukrypau nuo temos… Kodėl aš patikėjau, kad Vankenobis mirė? Todėl, kad patikrinau. Na, taigi mes gyvenam informacijos amžiuje, yra aibė būdų kaip prisikasti iki IP adreso, sužinoti asmens tapatybę, patikrinti nekrologus. Gerbiamieji, juk aš programuotojas, žinau kaip tai daryti. Taigi, įtikinau? Žinoma, galiu jums pasakyti jo vardą ir pavardę, galite patys patikrinti. Patikrinote? Na, ir puiku, vadinasi, nemeluoju. Taigi, mėnuo po mirties Vankenobis grįžo. Taip, tiesiog grįžo. Ne, jo vardu niekas nežaidžia, aš jums tai jau šimtus kartų sakiau. Aš juk patikrinau. IP adreso, kuriuo jungiasi Vankenobis nėra. Supraskit, kiekvienas kompiuteris turi IP adresą, o Vankenobis prisijungia be IP adreso. Žinoma, aš kreipiausi į žaidimo administratorius. Jeigu netikit – paklauskit jų pačių. Jie teigia, kad tokio žaidėjo nėra? Taip, aš girdėjau, juk neveltui man šizofrenija. Kaip tik todėl aš nebežaidžiu Traviano ir ištryniau savo žaidimo registraciją. Mano kolegos aljanse irgi tvirtina, kad Vankenobis nesugrįžo? Jūs tikrai su jais bendravot? O kodėl jums tai šitaip rūpi? Na gerai, tiek to, jūs norit man padėti… aš ištryniau savo sukurtus miestus, nes Vankenobis pradėjo tuštinti mano banko sąskaitą reikalaudamas mesti žaidimą. Ne, aš pats tikrai nedariau pavedimų į tas sąskaitas Meksikoje ir Dominiko Chuentės nepažįstu. Sakot, kad jis irgi psichiatrinės pacientas, tik Meksikoje? Keista, dievaži... Taip, manau kad Vankenobis keršija. Juk jis man rašo elektroninius laiškus, o jie visiškai nedviprasmiški. Jau tikrinot? Ponas…. Štreimeki, jūs iš tiesų dirbate priklausomybių centre? Gerai…aš pasikalbėsiu su jumis akis į akį…

Kai kabineto durys užsidarė, liesasis vizituotojas atsisėdo priešais mane ir atsiduso:
- Vytautai, žinau, kad jūs nesergate, ir man tai nepatinka. Jau geriau sirgtumėt.
- Nesuprantu jūsų…, - staiga pajutau, kaip tirpsta liežuvis.
- Kada paskutinį kartą buvote prisijungęs prie interneto?
- Maždaug prieš savaitę. Na, maždaug… Kaip tik tuo metu, kai nusprendžiau, kad nuo Vankenobio nepabėgsiu.
Štreimekis pagrąžė pirštus, spragtelėjo sąnariai. Mažam kabinete traškėjimas nuskambėjo kaip šūvis. Dieve, tas žmogus kažkoks keistas.
- Vytautai, kaip paaiškinsit tai, kad nuo tos dienos, kai jus paguldė į ligoninę, į jūsų sąskaitą banke pervedamos lėšos iš visų pasaulyje esančių tinklinių žaidimų savininkų sąskaitų, ir sąskaitos likutis jau viršijo penkis milijonų eurų? Beje, kaip tikriausiai jau supratote, priklausomybių centre aš nedirbu.
- Aš.. nežinau, - išspaudžiau. Jausmas buvo toks, kaip vaikystėje, kuomet pervargdavau. Tada save pradėdavau matyti tarytum pašalinis stebėtojas. Visiškai siurrealus jausmas. Žiūri į save ir stebiesi, kad gali kalbėti visiškai nemąstydamas. Vaikystėje man tas jausmas patikdavo. O dabar – nepatinka.
- Kaip ir sakiau, mes patikrinom Vankenobio tapatybę, - tęsė tolia Štreimekis, - ir informacija visiškai sutampa su jūsų pateikta versija. Vankenobis, arba Evaldas Pranckevičius iš tiesų mirė tą dieną, kaip jūs ir teigiate. Jeigu tiksliai, trys minutės po to, kai pamatė jūsų naktinės atakos rezultatus. Todėl versija, kad jis daro visas tas finansines operacijas, sutikite, kelia didelių abejonių. Ką apie tai galvojate, Vytautai?
Nesugebėjau nieko atsakyti. Tik sėdėjau ir žiūrėjau į grindis. Pigios grindys. Mėlynas linoleumas, vietomis prasitrynęs iki baltumo. Ar aš tikrai nužudžiau tą žmogų?
- Mes turim jums pasiūlymą, Vytautai. - tyliai pratarė Štreimekis, - labai paprastas reikalavimas. Jūs sustabdote savo sukurtą grobstymo programą, mes neskiriam jums medicininės ekspertizės. Priešingu atveju, galim padaryti taip, kad sėsite. Ir ilgam. Jus gudriai sugalvojote pasislėpti.
Nieko neatsakiau. Jaučiau, kaip Štreimekis į mane žiūri ir laukia. Galų gale, ką man daryti? Atsidusau ir atsakiau:
- Mielai tai padaryčiau, tik nežinau kaip. Galite skirti man pačią griežčiausią bausmę. Ar galiu tikėtis įkalinimo iki gyvos galvos?
Tyla. Pakėliau galvą. Štreimekio ir taip plonos lūpos susitraukė į siaurą ruoželį. Jis lėtai atsilaisvino savo margą kaklaraištį ir atsisegė viršutinę marškinių sagą. Kažkodėl prisiminiau filmus apie tardytojus, ir į galvą šovė paika mintis, kad mane tuoj muš. Bet Štreimekis tik atsiduso ir lėtai pratarė:
- Ką gi, Vytautai, jums teks važiuoti su manimi. Turiu teismo leidimą jus sulaikyti.
- Kur važiuosim?
- Vaikeli.... Tu supranti į ką įklimpai? – Štreimekio balse pasigirdo susierzinimo gaidelės
- Žinoma, - atsakiau, - aš pavogiau pinigus. Prisipažįstu tai. Manęs laukia teismas ir pelnyta bausmė. Galite iš mano sąskaitos gražinti pinigus, o aš...
- Vytautai, ar aš tau aiškiai pasakiau, kad prieš tai tu turi nutraukti grobstymo programą? – nekantriai pertraukė Štreimekis
- Tai kad nėra jokios programos... Ar aptikot kokį nors algoritmą?
- Ne.
- Tiesiog pinigai pervedami į mano sąskaita ir viskas?
- Taip, - linktelėjo Štreimekis. Matėsi, kaip bando valdytis
- Vadinasi kažkas juos siunčia, - šyptelėjau, - kažkoks žmogus. Manau, kad tai Vankenobis.
- Tu laikai mus kvailiais?
- Ne, tikrai ne...
- Viskas. Renkis, važiuojam.

Palatoje radau savo drabužius jau sukrautus. Lėtai pradėjau vilktis ligoninės pižamą. Dėdulis gretimoje lovoje ištraukė eilinį plauką ir šyptelėjęs paklausė:
- Išrašo?
- Ne, - atsakiau, - išveža kitur.
- Tikrai, - nustebęs išplėtė akis, - gaila. O man čia dar ilgai teks būti...
Atsidusau. Pavydėjau jam, bet tikrai nebūtų supratęs kodėl.

Štreimekis laukė priimamajame. Be žodžių mostelėjo ranka sekti paskui. Lijo, todėl ristele pasileidom link stovinčio automobilio. Štreimekis paslaugiai atidarė dureles ir atsisėdo šalia ant galinės sėdynės. Vairuotojas net neatsigręžė.

Vilnių blogai pažįstu. Atvažiavau čia visai neseniai, todėl kur važiavom neturėjau supratimo. Kažkur į centrą, senamiestį. Štreimekis tylėjo, aš irgi nežinojau ką pasakyti. Gal reikėjo paklausti, ką man reikės daryti? Kvailas klausimas. Jis tikisi, kad privers mane sustabdyti pinigų siuntimą. Velniai griebtų, kaip aš tai padarysiu, ką? Tik ne internetas, o jeigu internetas, tik ne vienatvėje...

Sustojom apšepusiam kieme. Vis dar pliaupė lietus. Štreimekis parodė man duris ir liepė eiti pirmyn. Pats sekė paskui. Matyt, nepasitikėjo. Kur aš pabėgsiu? Tinkuotų sienų koridorius, eilė vienodų durų. Šeštos durys iš kairės, vis tas įprotis viską skaičiuoti. Kabinetas buvo erdvus. Žinoma, keletas monitorių ir pora jaunų vaikinų, apsirengusių ne taip griežtai kaip Štreimekis. Jie sunkiai slėpdami smalsumą nužvelgė mane.
- Na? – tarstelėjo Štreimekis
- Ką tik iš Chase Manheten, penkiasdešimt tūkstančių, - išbėrė vienas, - turim Interpolo prašymą...
- Velniop, - suurzgė Štreimekis, - vėliau formalumus tvarkysim.
Atsisuko į mane. Mostelėjo į kėdę:
- Sėskis. Ir nenoriu pokštauti, Vytautai. Štai tavo namų kompiuteris. Jame neaptikom jokios programos, galinčios įsilaužti į bankų atsiskaitymų sistemas. Kur ją laikai?
- Aš jau sakiau, įsilaužimo programos nėra. Nežinau, kaip tai paaiškinti...
- Nesuprantu, - papurtė galvą Štreimekis, - ko tu sieki? Tave pričiupom, tų pinigų vis vien neturėsi. Kam tau maivytis? Net jeigu neaptiksim programos, netiesioginių įkalčių tave pasodinti užteks.
- Aš ne prieš, galit sod....
- Po Velniais!
- Aš rimtai...
- Gerai, - linktelėjo Štreimekis, - tebūnie Vankenobis. Gal norėtum jam parašyti?
Porelė pagalbininkų nusišiepė.
- Ne, nenoriu, - atsakiau. Iš tiesų nenorėjau. Tiesiog bijau. Nenoriu dar kartą patirti to, dėl ko atsidūriau ligoninėj.
Štreimekis papurtė galvą, nieko neatsakė ir pasilenkęs įjungė mano kompiuterį. Atsisuko į mane ir pratarė:
- Nemanyk, vaikine, kad nebuvom įjungę, kai tavęs čia nebuvo. Jokių laiškų iš Vankenobio. Žinai ką manau?
Pajutau, kaip į galvą siūbtelėjo kraujas. Ką gi, pats kaltas, tardytojau.
- Žinau. Manot, kad siunčiau jas pats sau. Techniškai tai įmanoma. Argumentų, kuriais tai galėčiau paneigti neturiu. Nebent jūsų akivaizdoje tai ir įvyktų. Galite neabejoti, įvyks. Ką darysit tuomet, ką? – išbėriau vienu atsikvėpimu, - manot, aš savo malonumui smaginuos ir turiu iliuzijų, kad paspruksiu nuo jūsų teisingumo? Nusispjauti man į jūsų teisingumą. Tik sutariam, kad po jūsų eksperimento aš būsiu oficialiai pripažintas šizofreniku, o su Vankenobiu paliksiu susitarti  jums. Tinka?

Štreimekis gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo į monitorių. Jaučiau, kaip smilkinius išpylė prakaitas. Mediniais pirštais sugriebiau pelę ir sukandęs dantis lėtai nuvedžiau per stalą. Ne, elektroniniu paštu aš jūsų nesmaginsiu. Yra efektyvesnis būdas. Paleidau Skype ir prisijungiau Apelsino vardu. Mano slapyvardis Traviane. Ilgai laukti nereikėjo, akimirką, tikrai ne ilgiau. Štreimekis su pagalbininkais susigrūdo man už nugaros vos tik blykstelėjo pirmas pranešimas.

[Vankenobis]: Na, šūdžiau, manai, kad nepričiupsiu tavęs?
[Vankenobis]: Manei, kad paspruksi?
[Vankenobis]: Gal manei, kad gali pasislėpti nuo manęs?
[Vankenobis]: Aš gudresnis už tave.

Pajutau, kaip nėmsta pakaušis. Už nugaros pasigirdo judėjimas. Net neatsisukdamas žinojau, kad Štreimekio vaikinai puolė prie savo kompiuterių. Ir iš tiesų, netrukus pasigirdo karštligiškas beldimas per klavišus. Galit nesistengti, avigalviai, galit nesistengti...

[Vankenobis]: Ko tyli?

Atsisukau į Štreimekį. Tą išraišką jau buvau matęs, kuomet jo lūpos susitraukė į vieną ploną siūlą. Jis greitai žvilgtelėjo į savo pavaldinius. Tie dirbo net palinkę į priekį.
- Ką man atsakyti? – paklausiau girgždančiu balsu. Gerklė buvo tiesiog perdžiūvusi. Ilgai aš to neištversiu.

Štreimekis šyptelėjo ir pasilenkęs surinko tekstą:

[Apelsinas]: Kodėl siunti į mano sąskaitą pinigus?
[Vankenobis]: Ne tavo reikalas, inspektoriau. Aš su Apelsinu noriu kalbėtis.

Štreimekis atšlijo. Persibraukė ranka per veidą, skersom žvilgtelėjo į mane ir puolė prie vieno iš savo pavaldinių. Tas staiga atsistojo ir pradėjo greitakalbe kažką šnabždėti jam į ausį. Neradot IP adreso? Ir nerasit. Surinkau:

[Apelsinas]: Ko nori?
[Vankenobis]: Tau amnezija?
[Apelsinas]: Ne.
[Vankenobis]: Tai 10x juk nekartosiu.

- Audriau, staigiai į Rokantiškes, - išgirdau drebantį Štreimekio balsą, - aš su generaliniu dėl palaikų ekshumacijos vėliau pasiaiškinsiu.
- Bet šefe...
- Stagiai, pasakiau, bl...!, - jau nesivaldydamas suriko Šreimekis ir grįžo prie manęs.
Aš atsisukau. Jaučiau, kaip per veidą bėga prakaito lašai. Pykino. Apnėmusiomis lūpomis išstenėjau:
- Aš juk perspėjau...
- Ko jis iš tavęs nori?
- Kad nusižudyčiau.
- Ką?!

Neatsakiau. Pasilenkiau prie klaviatūros ir surinkau:

[Apelsnias]: Aš nenorėjau, kad mirtum. Tai buvo tik žaidimas.
[Vankenois]: Man nerūpi.
[Apelsinas]: Ir kas tau iš to, kad aš nusižudysiu.
[Vankenobis]: Taip bus teisinga.

- Absurdas, - sumurmėjo Štreimekis, - Rimai, pasiųsk žmones į Pranckevičiaus namus. Apklauskit šeimą. Man reikia žmogaus, kuris naudojasi velionio elektroniniu paštu, skype. Bet kuo.
- Niekas niekuo nesinaudoja..., - sumurmėjau, - juk rašo iš neegzistuojančio kompiuterio. Jūsų vaikinai patys įsitikino.
- Absurdas. Tai kur jis gali būti?

[Apelsinas]: Inpektoriui įdomu kur tu esi.
[Vankenobis]: Tai tu jam dar nepasakojai?
[Apelsinas]: Jis manim netiki
[Vankenobis]: Aš jį suprantu. Jo vietoj irgi netikėčiau 
[Vankenobis]: Inspektoriau, jums papasakoti?
[Vankenobis]: Gal jums tada pavyks Apelsiną įtikinti, kad viskas turi savo kainą, ir kad žmogaus gyvybė kainuoja lygiai tiek pat – žmogaus gyvybę?
[Vankenobis]: Ir kad visiškai nesvarbu, kokiu būdu nužudai?
[Vankenobis]: Aš suprantu teisėtvarkos apribojimus. Sunku įsprausti mano mirtį į baudžiamąjį kodeksą. Širdies smūgis nėra žmogžudystė.
[Vankenobis]: Bet žiūrint iš mano požiūrio taško, Apelsinas kaltas dėl mano mirties. Ir aš noriu teisingumo. Akis už akį, dantis už dantį.
[Vankenobis]: Galite jam daryti ką norite. Paleisti jį. Pasodinti. Situacijos grožis tas, kad manęs pagauti jums nepavyks, o į Apelsino sąskaitą ir toliau plauks vogti pinigai. Jūs neturėsite teisės jo palikti ramybėje. Situacija, žinoma, iš karto susitvarkys, vos tik Apelsinas įvykdys mano reikalavimus.
[Vankenobis]: Inspektoriau, turite suprasti šių laikų realijas. Žmogus šiais laikais yra kaip niekada, kaip čia pasakius, lengvai pasiekiamas. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be Interneto? Pagalvokite apie tai, kad jeigu kas nors norėtų, galėtų interneto pagalba radikaliai pakeisti jūsų gyvenimą. Tą aš ir padarysiu su Apelsinu. Lygiai kaip jis padarė su manimi.
[Vankenobis]: Inspektoriau, ar supratote?

Štreimekis prisitraukė kėdę ir prisėdo šalia. Buvo jau nusiraminęs ir neskubėdamas išspausdino:

[Apelsinas]: Tu vis dar neatsakei, kur tu esi
[Vankenobis]: O kaip jums atrodo, Inspektoriau? 
[Apelsinas]: Laukiu atsakymo
[Vankenobis]: Aš čia.
[Apelsinas]: Nesuprantu
[Vankenobis]: Aš čia, aplinkui. Kažkur netoli. Galbūt net kavos puodelyje. Ironiška tai, kad galiu su gyvais žmonėmis bendrauti tik interneto pagalba. Įdomi spiritizmo forma, sutikite 

Štreimekis atsilošė kėdėje. Persibraukė ranka per veidą. Atsisuko į mane ir pavargusiu balsu pasakė:
- Vytautai, turėsiu tave sulaikyti kol vyks tyrimas. Nežinau, kaip jūs tai darote, nesu specialistas. Tačiau sužinosime, kas sėdi kitame gale. Ir kai sužinosime, pats, tikriausiai supranti apie pasekmes.
Atsidusau:
- Veskite mane į kamerą, inspektoriau. Ir linkiu sėkmės aiškinantis, kas yra Vankenobis.
- Nejuokauk su manim, vaike.

Nieko neatsakiau. Štreimekiui reikės laiko. Kai užsidarė areštinės durys, griuvau ant lovos ir prieš užmigdamas dar spėjau pagalvoti, kad Vankenobis gali ir inspektorių Štreimekį spustelėti. Juk gali sugalvoti kaip. Ar aš tikrai saugus čia? Ar iš viso, kas nors gali būti saugus?
2008-02-02 11:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:27
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-18 13:14
vilnelė vėl
originalu gal tik travianas. visa kita - seniai nuvalkiotos temos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-14 00:57
Grasme
Man visa patiko r tiko.Psichologinis užtaisas vedė mintį tinkama linkme.Saugumas...savęs saugojimas...ar apsauga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 23:44
mangustas
Patiko, vietomis net labai, o kartai ir nelabai, bet cia neesme, viskas bangom eina. Man norėjos ilgesnes istorijos labiau kazkaip pavyniotos, parutuliotos, nes tokia nebloga čia psihologinė ir kitokia -inė terpė. Bet baigės, tik įsiskaičiau ir baigės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 10:44
zirzule
"Sunku įsprausti mano mirtį į baudžiamąjį kodeksą ... Ar iš viso, kas nors gali būti saugus?"

Bravo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-06 22:50
Sportbatis
Puse velnio :) smagiai skaitos ir gerai parasyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-04 19:24
Flax
Aciu uz komentarus. Nepavyko perteikti Vankenobio  sarkazmo. Esu linkes sutikti, kad jo monologas galejo buti stipresnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-04 17:29
St Boleslof
mane sita eilute labai nuvyle
' [Vankenobis]: Inspektoriau, jums papasakoti? '
kazkaip suskydo vankenobis pries inspektoriu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-04 12:29
Aurimaz
Pritariu Natrix. Stilius geras, istorija ne nauja, tik pabaiga silpnoka. Bet šiaip labai bravo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-04 11:54
Natrix
Tikrai nebloga rašliava :) nors mano galva tema jau padėvėta, o Vankenobis neįtikinantis, ten kur inspektoriui aiškina už ką persekioja - silpna argumentacija ir emocijos neiškyla.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-03 13:32
kondensofkė
ūūū. not bad:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-02 22:45
Valkas
Pagaliau. PAGALIAU flexusas grįžo ir ėmėsi traukti fantastiką iš mėšlo duobės. Pačiu laiku.

O kūrinys... internetiniai vaiduokliai kol kas dar nespėjo tapti banalybe, bet tai jau toli gražu nėra kas nors originalesnio. Patiko pateikimo idėja - lukjanenkiškai steeliškas stilius čia dera, neblogai sukurtas ir debiliuko įvaizdis. Aišku, žaidimą galima buvo ir pačiam sugalvoti (be tam tikrų mokesčių šitas kūrinėlis toliau nepraeis:), nors travianas bent jau geriau už visokius mmorpg, apie kuriuos rašytigali vos ne kiekvienas.
Apibendrinant - penki, ir ne mažiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-02 17:21
nep
nep
Ar aš tikrai saugus čia? Ar iš viso, kas nors gali būti saugus?
--------------------------------------------------------
Dėkui, geras kūrinys, daug sakantis apie interneto orgijas. :) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-02 13:28
Viščiukų princesė_Inter corda
Va, čia tai prireikė fantazijos:) LABAI patiko. Tikrai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-02 11:43
St Boleslof
kas duos mažiau nei 5 neteks šimto litų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-02 11:36
St Boleslof
nerealu :)  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-02 11:16
St Boleslof
nu čia tikrai kažkas įdomaus bet negaliu skaityti akys ant raidžių neužsilaiko :) Bet man patinka stilius. ai perskaitysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą