Didingieji Saliero žygiai 2 dalis

Pirma Dalis

Birželio 18 diena
Atsibudęs ir supratęs, kad naujas žiedas dar vis neprasiskeidė labai nusiminiau. Net pumpuras nebuvo užsimezgęs, bet jums turbūt tai visai nerūpi. Manau, kad jums labiau rūpi kas dėjosi aplinkui. Apsižvalgęs aplinkui pamačiau smėlėtu miško keliuku linksmai šuoliuojantį agurkėlį. Pasitryniau akis, netikėdamas tuo ką mačiau, bet tai vis dėlto tikrai buvo linksmai keliuku šuoliuojantis agurkėlis. Kaip galima linksmai šuoliuoti patekus į vietą prastesnę net už lysvę, turbūt net į prasčiausią vietą visame plačiame pasaulyje. Norėdamas patikrinti ar tai ne kokia haliucinacija nuo prastų trašų ar kaitrios saulės, priėjsu šiek tiek arčiau. Ne tai tikrai ne haliucinacija.
- Laba diena, bičiuli, - keistai pasisveikino nepažįstamasis. Šypsena jo veide man nedavė ramybės. Gal jis tyčiojasi?
- Echem, sveikutis. Malonu susipažinti. Beje kas tu toks būsi?
- Aš Agurkichas Penelopė Karabatas Kruizas Ketvirtasis, o tu?
- Velnias, pamiršau savo vardą.
- Man irgi kartais taip nutinka, bet nieko gal vėliau prisiminsi.
Nepažystamasis man visai patiko. Jis buvo kiek mažesnis už mane ir neatrodė pavojingas, todėl nutariau keliauti su juo.
- Taigi, kur keliaujate, mano drauge?
- Kad nežinau. Visuomet norėjau aplankyti nuostabiąją Prancūziją.
- Prancūziją? - išsprogdinęs akis paklausė agurkėlis. Jis sustojo. Aš pasijutau nejaukiai, mat maniau, kad jis tuoj prapliups garsiai juoktis iš manęs. Bet mano nuostaba, jis vėl pradėjo kuo ramiausiai žingsniuoti vingiuotu keliuku. – Aš irgi tenai keliauju. Jaučiu, kad manyje yra prancūziškų sulčių (jūs vadinate tą skystį krauju).
Aš labai apsidžiaugiau ir jaučiausi lyg vėl pražydęs, nors ir nepražydau. Pagaliau radau bendramintį.
- Dėl Prancūzijos palikau net savo geriausią draugą, - tesė pasakojimą Agurkėlis, - Jis man buvo labai brangus.
- Salieras?
- Ė, iš kur žinai?
- Buvom su juo susitikę lysvėje jis tave minėjo.
Agurkėlis išgirdęs šiuos žodžius nepaprastai apsidžiaugė (atrodė, kad tuoj ims šokinėti iš laimės)
- Gal jis keliaus su mumis! – sušuko jis ir apsisukęs pradėjo lėkti atgal.
- Palauk. Parancūzija ne toj pusėj! Juk tu nori į Prancūziją? – sušukau pavyjimui, bet agurkėlis manęs nesiklausė ir nesustodamas bėgo atgal.
Pasijutau lyg vėl nuvytęs...

Birželio 19 diena
Toliau keliauti nusprendžiau vienas, nes iki šiol sutikti bendražygiai  man tik trukdė pasiekti kelionės tikslą. Bet staiga sustojau. Juk aš net nežinau kur yra ta Prancūzija! Reikia gauti žemėlapį. Bet iš kur? Aplinkui nieko nebuvo tik javų laukai. Aš buvau apimtas nevilties. Turbūt jokiai daržovei ar vaisiui nebuvo lemta pakliūti į Prancūziją. Bet staiga aš išgirdau burzgimą. Jis vis artėjo ir artėjo. Galiausiai pamačiau atlekiantį milžinišką padarą. Širdis ėmė plakti vis greičiau. Bandžiau bėgti, bet nesugebėjau, net pajudėti. Iš po jo ratų kilo dūmų kamuoliai. Pabaisa vis artėjo ir artėjo. Mano širdis nustojo plakti. Staiga Salieras iššokęs iš javų  laukų  mane nustūmė nuo kelio ir taip išgelbėjo mano gyvybę. Jaučiausi dėkingas (labai nemėgstu taip jaustis) ir įpareigotas vykti su jais, kad ir kiek bėdų jie man prišauktų.

Birželio 20 diena
Pasirodo jie nekenori vykti į Prancūziją! Įtariu sąmokslą...

Birželio 21 diena
Bandžiau prikalbėti juos vykti į išsvajotąją šalį, bet jie nesutinka. Sako, kad ten viskas labai panšiai, kaip ir čia. Man atrodo, kad šeimininko trąšos padarė neigiamą poveikį jų psichikai. Kągi palauksiu rytojaus. Jei jie nesutiks keliauti kartu, keliausiu vienas.

Birželio 22 diena
Jie nesutiko. Paprašiau, bent jau pasakyti, kur ji randasi. Jie tik numojo ranka ir teigė nežinanatys. Paklausiau, kaip į ten patekti. Atsakė, jog beveik neįmanoma ir primygtinai reikalavo likti su jais. Atseit man vienam gręsia baisūs povojai ir mums visiems kartu bus kur kas saugiau. Nesąmonė. Tai jiems su manimi kur kas saugiau, turbūt, todėl ir prašosi į kompaniją.
- Paskutinį kartą klausiu kur yra Prancūzija?
- Mes nežinome. Jau sakėme tau, - ėmė teisintis agurkėlis.
- Puiku. Tada keliausiu vienas, - tariau su panieka ir pasibjaurėjimu.
- Na ir keliauk jei taip nori tik įdomu, kur nukeliausi.
Aš pradėjau žingsniuoti aukštai iškelta galva, bet staiga užkliuvęs už akmens pargriuvau. Atsistojęs išgirdau jų juoką, o gal tai buvo tik vėjo ošimas? Koks skirtumas, tai man visai nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo pasiekti savo kelionės tikslą – Prancūziją.