Sutinku su taisyklėmis

Išmokau.
Stebėtis nulūžusia medžio šaka
Klausytis lėtai užsidarančių durų
Pažinti vienintelį žmogų iš šimto figūrų 
Uždengti akis, veltui šaukti tave
Aš šokau.
Kuomet beprotybė pagaudavo kūną
Girdėjau save šaltose grindyse
O pėdos, lyg baso šešėlio dvasia
Įsmigo į plakančio žaibo karūną
Aš sapnas.
Negalintis grįžti į naktį
O mintys išbarstė mane vos nušvitus
Su kylančia saule keliauju į rytus
Neliesiu tavęs, tik neleisk man sudegti