Rašyk
Eilės (72765)
Fantastika (2185)
Esė (1501)
Proza (10277)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pabusti sekėsi sunkiai. Jautėsi kaip apdaužytas. Versdamasis ant kito šono prisiminė, kad apdaužytas ir buvo. Vakar. Bjauriai niežėjo šlaunį. O kairė akis iš viso nenorėjo atsimerkti. Antakis ištino ir užvirto ant akies.

- Kelkitės, kariai, mikliau!! Gal galvojat, kad visą dieną trūnysit?! - pasigirdo viršilos balsas.

- Girdi, vieversys žadina, - dusliai ištarė Martynas - pavasarį skelbia.

Vieversys buvo viršilos pravardė. Keisčiausia buvo tai, kad į vieversį anas visai nebuvo panašus. Neaukštas, bet kresnas, plačiu raudonu veidu ir tamsiai raudona nosimi. Baubė storu gergždžiančiu balsu taip, kad rodos tuojau truks.

Paraginti vieversio, Mangirdo Išdidžiojo, Slėnio kunigaikščio kariai sujudo. Iš pradžių lyg ir nedrąsiai, daugelis keldamiesi vis dar snaudė. Miegojo vyrai tiesiai ant žemės. Durtinis pakenčiamai šildė naktį. Visa laimė, kad buvo jau vėlyvas pavasaris.

- Ką, narsuoliai, šiandie žygiuosim namo. Rikiuot!

Visi suskubo rikiuotis ne itin lygiomis eilėmis. Dar šiek tiek pabruzdėję, susirinkę ginklus, susitvarkę šarvus ir drabužius, kariai sustingo laukti įsakymų.

- Taigi, ietininkai pasiima maisto davinį ir rikiuojasi žygiui į Slėnį. O jūs su ilgais kalavijais ir jūs su ietimis liekat. Draugystei tarp Slėnio ir Pagirio užtvirtinti, eisit į bendrą žygį.

Vienoje rankoje laikydamas riebios virtos mėsos gabalą, kitoje - storą juodos duonos riekę, toks šįryt buvo davinys, Gintautas stebėjo namo traukiančius pulkus. Tai vieno, tai kito atkasdamas, mastė koks žygis čia jų laukia.

Netrukus pasirodė ir jų naujas viršila. Kol truks žygis, likusieji keturiasdešimt devyni kariai buvo patikėti Domantui, kažkuo labai nusipelniusiam riteriui. Į Slėnį neišėjo trisdešimt ietininkų ir penkiolika kalavijininkų. Per mūšį vieną iš kalavijininkų pervėrė ietis, kitus sužeidė silpniau. Ryto nesulaukė Marius, buvo gaila, nors ir ne itin mėgo mirusį karį. Sužeistuosius išvežė vežimuose.

Šitas viršila labai skyrėsi nuo ano - aukštas, liesas, kaulėto ir išblyškusio veido.

- Kariai, - pradėjo Domantas - rytoj žygiuosim į Nelabųjų girią!

Pagirio kunigaikštystė dėl to taip ir vadinosi, kad buvo prie pat Nelabųjų girios. Kalbama, kad pakraštyje giria niekuo nesiskiria nuo kitų. Bet kuo toliau, tuo ten viskas keisčiau ir pavojingiau. Gandų buvo visokių. Apie slibinus ir visokius baisius žvėris, apie gyvus akmenis ir vaikštančius medžius. Gintautas nuo mažumės išmoko netikėti vien kalbomis, išgalvoti galima bet ką.

- Šiandien galit būt laisvi. Pradėsime žygiuoti rytoj, iškart po aušros. Tą, kuris nepasirodys rikiuotėj, pats nuplaksiu.

Tuo ir baigėsi trumpa riterio kalba. Netrukus kariai išsiskirstė kas sau.

- Tai ką, Gintai, eisim išperų mušti. O klausyk, - išsišiepė Martynas - gal prieš tai imam šitą miestuką šturmu.

- Nuo ko pradėsim?

- Nuo karčiamos. Patikrinsim ar tikrai Pagirio alus beveik toks pat geras, kaip ir Slėnio.

- Imam.

Alus tikrai nebuvo geresnis už Slėnio. Kažkoks tamsus ir kartus, bet numalšinti troškuliui tiko.



Pabusti vėl sekėsi sunkiai. Jautėsi kaip apdaužytas. Prisiminė, kad apdaužytas ir buvo. Tiesa dar užvakar, o vakar atrodo - ne. Nors galvą skaudėjo taip, kad atrodo vakar ją naudojo vietoj tarano ir išvertė vartus. Geriau pagalvojęs, Gintas nusprendė, kad negali garantuoti, jog to tikrai nebuvo.

Visokių keistų jausmų kamuojamas, Gintas dar šiek tiek padrybsojo ant žolės. Pamėgino prisiminti kaip vakar parėjo miegot į tą pačią vietą, kaip ir užvakar. Prisiminė. Tikriausiai kario patirtis padėjo, vis dėl to jau ne pirmi metai kaip kariauja, žygiuoja ir laisvadienius švenčia.

- Girdi, vieversys žadina, - dėl vakar kažkaip prarėkto balso tik sukuždėti sugebėjo Martynas - į žygį kviečia.

Šį kartą padangėje čiureno tikras vieversys. Kažkas atitempė statinę vandens, prie kurios greitai išsirikiavo gana ilga eilė. Ne vien tik Gintautas ir Martynas šturmavo Pagirio aludes. Išdalino maisto davinius.

Netrukus pasirodė Domantas, prasidėjo bruzdesys ir kariai prisijungė prie Pagirio pėstininkų šimtinės. Gintautas pavydžiai nužvelgė Pagirio kalavijininkų plokštelinius šarvus ir nusispjovė. Pagirio kalavijininkai, kaip ir Slėnio, buvo parinkti kuo aukštesni ir didesni. 

Prasidėjo žygis. Priekyje judėjo kavalerija - apie penkiasdešimt raitelių ir keli kilmingi riteriai, vadovaujantys visam paradui. Keli kavaleristai buvo lengvai šarvuoti ir pajoję gerokai į priekį išžvalgydavo vietovę. Didžiąją dalį sudarė pėstininkai, o gale riedėjo vežimai su atsargomis. Šiek tiek po vidudienio kariai pasiekė girią. Eiti per mišką nebuvo sunku, žemė buvo sausa ir gana lygi. Dėl žvalgų nereikėdavo sukti atgal netikėtai priėjus kokią griovą ar pelkę.

Vakarėjant Gintautas pastebėjo, kad su mišku dedasi kažkas keista. Tarp pažįstamų ąžuolų, beržų ir pušų atsirado medžių, kurių karys nepažinojo ir nebuvo niekur kitur matęs. Jie buvo ploni, tiesūs, šakos prasidėjo labai aukštai. Kai kur matėsi ir dar visai mažų tokių medžių. Lapeliai buvo maži ir pailgi. Tarp tų keistų medžių skraidė kažkokie nei į paukščius, nei į šikšnosparnius nepanašūs padarai. Karys nepajėgė geriau jų įžiūrėti - labai jau miklūs jie buvo. Dėl tų keistenybių tarp Slėnio karių vis pasigirsdavo murmesys, jie vis kartojo priežodžius, apsaugančius nuo pikto. Tuo tarpu Pagirio kariai, atrodo kasdien Nelabųjų Giria vaikščiodavo.

Prieš temstant pradėjo ruošti stovyklą nakčiai. Nemažame plote iškirto krūmus ir mažus medelius. Sukūrė keliolika laužų. Stovyklos centre išdygo palapinės kilmingiesiems ir išsirikiavo atsargų vežimai, aplink susėdo pėstininkai. Miške sutemo greitai, neilgai trukus jau nebegalėjai įžvelgti kas dedasi ten, kur nepasiekia laužų šviesa. Naktinį budėjimą paskirstė taip, kad budėtų po du sargybinius aplink stovyklą šešiose vietose trim pamainom. Gintautui teko antra pamaina . Paskyrė jį kartu su Pavelu, neaukštu, pliktelėjusiu, pusamžiu kapelionu iš Slėnio. Tiesa, Pavelas buvo gimęs ne Slėnyje. Dar kai Gintautas buvo pyplys, jis atsibastė kažkur iš rytinių kraštų. Kapelionas daug žinojo apie slibinus ir kitus keistus padarus. Kai Gintą pažadino budėti, Pavelas jau sėdėjo poste.

- Tai kaip, kareivėli, galvos nuo tamsaus alaus neskauda? - pasitiko klausimu Pavelas.

- O tu nesišaipyk, patį mačiau prie vandens statinaitės visą dar šiltą.

- Aš vakar seną pažįstamą buvau sutikęs. Prisėdau su juo.

- Aha, prisėdai. Geriau man apie slibinus papasakok. Girdėjau, kad vienas iš Pagirio pilies mergą, princesę pavogė.

- Aš irgi girdėjau. Bet tik pasakose slibinai princeses grobia ir į bokštus uždaro. Jie iš viso retai žmones puola, labiau avis mėgsta.

- O iš kur tiek apie slibinus žinai?

- Mažas būdamas avis ganydavau netoli panašios vietos. Miško riba ėjo pro mūsų sodžiaus laukus. Pilies kunigas tą ribą pažymėjo ir va tokių amuletų ties ja užkasęs buvo, - kažkur iš po savo dvasininko sutanos Pavelas ištraukė pakabuką, parištą odine virvele. Sidabriniame apsode, vaizduojančiame žmogaus plaštaką, buvo įsodintas kažkoks pilkas neapdirbtas akmuo. - Va šitas akmuo vadinasi slibino akimi. Jų galima rasti tik netoli Išperų Girios. Šiaip slibinai jo nebijo, bet jei įsodini į sidabrą ir paburi, tai niekaip neprieis. Tiesa, kartais pralįsdavo, kur tarp amuletų didesnis tarpas būdavo. Bet ir tai, griebdavo ne žmones, ne vaikus, nors jie ir arčiau kartais žaisdavo, bet avis, šunis. Kartą, atsimenu, karvę nusivilko, toks didelis pasitaikė. Bijo žmonių slibinai kažkodėl ir tiek.

- O kaip jie atrodo?

- Labiausiai į gyvates panašūs, kojų neturi, ploni ir ilgi. Būna, užauga iki dvidešimt sieksnių. Jų visokių dydžių būna.

Jau besibaigiant pamainai nutiko keistas dalykas. Virš stovyklos praskrido du nežinia kas, panašūs į ugnines strėles ant ugninių sparnų. Tamsoje jie žėrėjo ryškiai, kaip laužo žarijos.

- Čia gi aitvarai, jie tirtus neša, - nustebo Gintas, aitvarus jis matė pirmą kart.

- Slibinai čia, tie patys. Kur vakare skraidė, matei tikriausiai. Žinok, jei per šitą žygį nebijosi akių pakelt, tai tiek visko pamatysi, kad ir anūkams ir proanūkiams turėsi ką papasakot.

Žadindamas Martyną ir guldamas į jo vietą, Gintautas vis mąstė ką per naktį išgirdo.

„Tai kur gi mes žygiuojam ir kur nueisim? - jau snausdamas pagalvojo karys - Nes jei princesė ne avis ir ne ožka, tai labai jau keistas šitas slibinas“.
2008-02-01 13:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-02 11:24
Exmortis
neblogas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-24 11:18
371110
nuobodu,
bet šiaip apskritai tai man ši tavo serija visai patinka:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-19 01:20
Vilktakis
Aciu :DD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-14 21:25
Vilktakis
O tai daugiau vertinimų nebus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-06 22:58
Sportbatis
Stiliu gal truputi ir reiktu taisyt, nors nera blogai.
Lietuviska pagoniska dvasia - irgi neblogai.

O ginkluote kaip tik reikia aprasyt. nebutinai smulkiai, bet charakteringai :) o tai mes cia visi su lakia vaizduote - prisigalvosim ko nereik :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-03 12:53
Jugo_Džiova
ekipuotės*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-03 12:53
Jugo_Džiova
kalavijininkai - nesu tikras ar toks žodis yra :)

Į žvalgybą jotų tie raiteliai kurie nėra šarvuoti (ypač kai tokių dauguma), nes jie greičiau juda.

To Aurimaz - "Kariai virsta vienu gyvu organizmu"- taip armija ir turi veikti. Lyderio žinoma reikia :)

Kareivių rikiuotės ir ekitpuotės vaizdavimas man netrukdo :)

Šiaip tikrai vilties teikiantis kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 17:24
Valkas
Taigi, visiškai pritariu aurimui. Pernelyg jau viskas sausa - kaip koks informacinis straipsnis, pasakojantis apie trečiokų žygį į mišką. Pagaliau atsirado kiek humoro, manau ateityje jo bus daugiau. Ir iš viso - nereikia taip plačiai aprašinėti kareivių rikiuotės ar ekipuotės - šitai daug geriau atkuriama skaitytojo fantazijos be jokios rašytojo pagalbos.
O šiaip - visai neblogai. Tikrai verta dėmesio po tokios mėšlinos pertraukos fantastikos skyriuje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 13:43
Aurimaz
Lauk lauk...
Pradžiai apie pradžią (pirmas 20 eilučių). Jas galima buvo suspausti į 8 - 9 sakinius, įmaišant truputį sarkazmo. Rezultatas būtų buvęs geresnis. Apskritai su ta karių rokiruote ilgokai užsižaidei. Mažoka sudominimo.
Girioje - jau geriau. Sudominimas atsiranda, bet čia nelauktai pastebi, kad labai jau silpna kūrinio ašis - pagrindinis snukis. Kuris ten iš jų pagrindinis, į kurį skaitytojas atsiremt galėtų? Jeigu Gintautas, tuomet jis nesunkiai išnyksta visame būryje.
Pernelyg rimta atmosfera. Nėra nei liūdesio, nei humoro ar sarkazmo - nulis emocijų. Kariai virsta vienu gyvu organizmu, be lašo individualumo. Nėra aiškaus lyderio bei jam tinkančio oponento.
"...kitoje - storą juodos duonos riekę, toks šįryt buvo davinys, Gintautas stebėjo namo..." - šiame sakinyje papildomus paaiškinimus (toks šįryt buvo davinys) reikėtų skirti nebe kableliais, o brūkšniais arba skliaustais.
Apibendrinant - gali būti ir geriau. Potencialą visgi turi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 13:26
Vilktakis
Tai va, po ilgų kūrybinių kančių gimė antra dalis. Laukiu komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą