Ruduo

Ruduo. Pageltę medžiai stovi ir tyli aptaškyti krauju, o aš einu gatvėmis ir ant manęs sninga auksinis lietus... Aš nežinau kaip čia atsidūriau, lyg paukštė sužeistais sparnais, vieniša ir pamiršta... Tai mano krauju aptaškyti buvo medžiai, dar prasidedant šiam rudeniui. Tai mano skausmo aidas žaibais skrieja padangėmis. Ugnies muzikoje skamba mano dainos ir aš vėl bėgu. Bėgu miškais, kur sninga ir sninga. Sninga geltonais lapais, aptaškytais krauju... Aš vieniša ir vėl... Oranžiniai žibintai naktį apšviečia mane, o aš kaip buvau juoda, taip ir likau juoda... Menulio ašaros nakty lyg mažos žvaigždės krenta žemyn lietumi ir aš šlampu... Su aušra aš nebeišeinu, aš vis dar einu, tarp užmiegančių medžių, kurie prabus pavasarį. Aš nebebijau šviesos, aš nebe tamsos vaikas. Aš tiesiog rengiuos juodai, palydėdama gamtą į sapną, ilgą sapną, kai juos užklos mano ašaros – baltas sniegas... Aš noriu sustoti, leisti bėgti laikui pro mano akis. Noriu pavirsti medžiu – tyliu šio pasaulio stebėtoju, nepaisančiu laiko ir žinančiu visas šio pasaulio paslaptis. Noriu pavirst vandeniu, kuris kartu su laiku bėga ir bėga nesustodamas. Bėga, ir nepaiso nieko... Noriu tapti vėju, kuris nerūpestingai laksto po laukus ir miškus. Kuriam nėra jokių apribojimų... Aš noriu pavirsti paukšte, kuri bus šalia tavęs visą laiką ir per amžius... Bet aš lieku žmogum ir aš sustoju... Šlapiose gatvėse nutyla mano žingsniai, ir vienišas paukštis kažkur purpteli nuo medžio, vėl nupurtydamas ant manęs tą geltoną sniegą...