Trūksta žodžių

Per brūzgynus ir minčių dykvietes
Žodžiai mano - seni piligrimai -
Sekė tavo nugarą tolstančią
Kad laiškais nerašytais sugrįžtum.

Kad žvaigždes iš dulkių prikeltumei
Nuo piktos  lemties ir kerėtojų,
Lydėjo žingsnius tavo vėstančius
Iš vaikystės sapnų burtažodžiai.

Pienių vyno ir vėtros ragauti
Iškėlę dangun aistrų vėliavas
Žodžiai mano kaip godūs meilužiai
Kviesti skriejo sustingusio laiko.

Bet nutilti man teks kaip undinei,
Paaukot lopšines už naivumą,
Nes tie žodžiai tarnavę kaip brisiai
Išsigando tavęs ir sudužo.