uždariau tavo laiką
į vakaro nežinią
supančią tylą
ir persmeigiau smilga
kvepiančia žemuogėm
lauko žiedų medum
liepų šnabždesiu
ir atidaviau vėjui
jis geriau žino
ką su juo daryti
gražiai išreikšta, sakyčiau. ir pabaigoj tas išėjimas iš ritmo (ar kaip) kaip neviltis savotiška atrodo. čia, aišku, kūrinį vertinant, šiaip gaila, kad pasaulyje taip susiklosto.