Vilnius

Bokštų ir bažnyčių mieste, aprašytom sienom,
Tik tau žinoti ar negadina tos reklamos
Tavo šarmo, kurį kaupei tu šitiek ilgų metų.
Reikšiu susižavėjimą tavimi bet kokiu atveju:
Gatvės tavo siauros - vienybė, kurios mums trūksta,
Energija jos spinduliuoja, net kai pastata aplinkui griūva.
Gimtas mieste, upės padalytas,
Naktys tavo ypatingos, dienos tyrios, pats tu - stebuklingas.
Įvairūs žmonės bando tave sužavėti,
Save keistami kasdien - ar tau sunku pastebėti,
Kad pats nepasikeisi, nepriklausomai kiek dangoraižių iškelsi.
Kavinainės mažos iš tavęs Paryžių daro,
Tavo merai tau į centrą užsieniečius varo,
Ir kai aš tavęs klausiu kas tau atsitiko,
Praveri man dangų ir pili ant manęs lietų rūgštų.
Todėl prašau tavęs nepasiduoti provokacijoms,
Tuomet neteks tau be reikalo kelti kumščius.
Užsimerk kartu su manim, pamatysi savo grožį:
Nėris barbena tau krūtine, Vingiu tu kvepuoji,
Traukinių stotis žadina tave ankstyvą rytą,
Vos prabudęs su mumis žibintais tu žaidi,
Kartu laiką kamščiuose leidi, o kitai dienai juos naikint žadi.
Įkvėpimą suteiki studentams, skalaudamas jų padus Vilnelėje,
Šventos Onos bažnyčia apsilankiusį Napoleoną tu mum primini,
Mat jis užsinorėjo tokios grožybės savo mieste.
Sunku nenusivilti, kai politika iš tavęs reikalauja,
Tai, kuo tu niekad nebuvai.
Štai stoviu aš tavyje, nesitikėdamas iš tavęs nieko ypatingo,
Nes tereikia mokėti įžvelgti visą tave, o ne lūkesčius,
Kuriuos mes išsisapnuojam.
Nesvarbu, kiek naujų bokštų tu galėsi išlaikyt,
Vistiek liksi mum tu Vilniumi -
Magiškuoju mūsų gydytoju:
Kai vakare oranžine spalva mūsų mylimosios veidą
Nušvieti ir priverti suprasti, kad mes ją mylim,
O tau dėkingi esam, kad davei mums gatveles,
Kuriose savo jausmus atskleisti sugebėjom.
Miegok, mano mieste, rytoj aš tave pažadinsiu!