Atsinaujinimas

Artėja egzaminai, o aš vietoj to kad, bandyčiau į galvą įsprausti papildomą istorinę data ar nesuprantamą fizikos formulę,
suku ratus aplink kirpyklą. Kirpėjų baimė išsivystė dar vaikystėje ir dabar, kai tik išgirstu žodį kirpėja man prieš akis
išdygsta barzdota moteris su aprūdijusiomis žirklėmis, kurios daugiau peša negu kerpa.

Visgi įeinu,  kuklus laba diena, pora  linksmesnių frazių apie savo plaukus bei orą, ir aš jau kankinimo kėdėje.
Nurimstu tik tada, kai ji pradeda dūgzti aplink mane nelyginant Bitė Maja. Taip ir nesupratau kas labiau burzgia: ji ar elektroninis prietaisas rankoje.

Debilo žvilgsniu stebiu, kaip krenta mano plaukai ant žemės. Pasipriešinti jau negaliu, neturiu nei jėgų, nei noro kovoti,
plaukiu pasroviui, kaip koks  polietileninis maišelis žemyn Šešupe. Skaudu, bet kas pradėta turi būti pabaigta, ir aš suprantu, kad su mokykla irgi taip bus.
Dvylika metų mokinausi, stengiausi, vargau, o dabar reiks baigti. Gal ne taip pasiilgsiu mokytojų ar draugų, kaip pačios mokyklos, tylos tuščioje mokykloje,
siaurų laiptų, spintelių, bereikšmio pokalbio per laisvą pamoką, sėdėjimo automobilyje priešais mokyklą, kvailo pasiaiškinimo kodėl pavėlavau. 

Prieš išeidamas pažvelgiu į veidrodį, į savo sutrumpėjusius plaukus. Gaila, bet visgi reikia atsinaujinti.
Nors atsinaujinimas išklibina ir taip nestabilius gyvenimo pagrindus ir nusivylimas naujiena verčia ieškoti alternatyvos, visgi reikia.

Ironiška, bet eidamas namo stebėjau, kaip pavasarinė gamta džiūgavo pradėdama naują savo ciklą. Gal ir man su šypsena atversti nauja savo knygos puslapį.