Hitleris. Beveik.

Guli jis sau ramiai, priglaudęs galvą prie ūžiančio asfalto, tarsi nuovargio parblokštas. Žiūri viena akimi į dangų - pulkas kregždžių skraido išskėtusios kojas (ech, tos mažosios dangaus kekšės!) - kita skaičiuoja mažyčius įtrūkius lyg kapiliarais išvagojusius pilkšvo akmenėlio (vieno iš milijardo, o gal ir visos begalybės) paviršių. Ausys darniai prigludusios prie žemės girdi tolumoje, giliai giliai traškantį, spragsintį nuo karščio mantijos įdarą, truputėlį arčiau - kunkuliuojančią magmą.
      Ir jam karšta - saulė spiginte spigina, tiesiog tirpdo riebalinį sluoksnį, verčia jį mažyčiais gličiais lašeliais, kurio rupus kelio dangalas sugert visai nenori, tad tenka virti savo paties sultyse. Žarnos nuo beprotiško kepinimo išdžiuvo tiek, kad suglebo, suvyto tarsi šimtamečio veidas, pradėjo trūkinėt, išversdamos laukan savo šlykščiai rausvos sielos kraštelius. Ne taip jau ir malonu, turint galvoje, kad vaizdelis tikrai ne koks, o Hitleris juk visada buvo tvarkingas, prižiūrėtas, išpuoselėtas katinas.
      Šitaip tysot dar būtų pusė bėdos – kailelis ne per daug susivėlęs, šypsena vis dar gundanti – jei neatsirastų bent keleto puspročių per dieną, kurie sumąsto vargšeliui padaryt ne itin švelnų masažiuką automobilio ar dviračio ratais. Ir kvėšos varnos savo patyčiom karts nuo karto išveda iš kantrybės – galėtų, tai atsikėlęs visas tas kales išsmauktų, nebelaidytų tuomet raganos savo pamėkliško juoko. Bet negali.
      Baisiausia, kai esi miręs, kad kūnas visiškai nieko nebegali – drybsai išsiskėtęs, akis išvertęs ir nė musės nuo savo švinkstančios mėsos nubaidyt nesugebi. Laimei irimo procesas netrunka amžiais – kelios savaitėlės ir nebėra. Išskrenda tuomet nupiepus dūšelė, išsisklaido lyg puvėsių dvokas – bac ir nebėra dar ką tik prostitutes gainiojusio padaro.