Atsisveikinimas

Dar tavo atvaizdą regiu,
Tarytum užmaršties kerų nepanaikintą,
Prisiminimų atspindys,
Nuolat vaidensis mėnuliu pavirtęs.
Bijau akis užmerkt, nepamatyt kada išeisi,
Kada ir vėl paliksiu sau kalbėt su žvaigždėmis,
Juk tavo tyrą sielą nuolatos išbaido,
Niekingai mažas saulės spindulys.

Kiekvieną rytą privalau šukes surinkti,
Šukes žvaigždžių, kurias meldžiau tave man sugrąžint,
Tačiau apakintos didybės jos matyt užmiršo,
Kad mirus kūnui, jos privalo kristi.
Paklydusi, liūdna sugrįžta tavo siela,
Kiekvieną naktį man apie tave primint,
Užtemdo ašaros akis aplankius minčiai,
Kad lemta paskutinį kartą susitikt;
Atėjo laikas sielą nemirtingą,
Paleist į laisvę, palikti užmarštin,
Tačiau kokie kerai privers tave pamiršti?
Kokie kerai tą jausmą numarins?
Gal iš minčių tave išplėš negailestingas laikas,
Tačiau širdis te būna, jam nepavaldi...