Migdolų medis

Kai man sunku, aš neverkiu
Nes tie kurie įkalinti laike
Praranda ką turėjo
Bet kada nors aš vis žadu
Prabilt lakštingalos balsu
Užmerkt akis ir atsibust.
Migdolų medžio šakose
Lakštingalų nutilę giesmės
Kur viešpatauja tamsuma
Tu visada nekviestas svečias
Išlaisvint gali tik galia
Kurią nešiojasi krutinėj
Nei aš, ne tu tik mažas vaikas
Palietęs tai ko męs nematom
Išlaisvinęs pavasario kerus
Migdolų medžio šakose
Iš miego kelias paukščiai
Baltais žiedais dabinasi
Ryto aušra, kai atsitraukia su tamsa
Pikti kerai į negandos nakties
Ar pastebėjai kaip rytais
Išgėrę meilės eliksyro
Prabunda naktimis atšalę širdys
Kurių veidai po kaukėm slepias
Tenai migdolų medžio apačioj
Priklaupus nuodėmes išsikalbėjau
Aš nežinau ar bus geriau
Svarbu, kad širdžiai palengvėjo