Rašyk
Eilės (72254)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10355)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







“Pamiškės Laikraštis“ 1 numeris
Gūdžios girios vidury stovėjo milžiniškas tuščiaviduris ąžuolas. Jis turbūt būtų niekuo ypatingas jei jame nebūtų įkurtas pats prabangiausias miško viešbutis ir restoranas, kuriame lankėsi garsiausios girios įžymybės, tokios kaip Senolis Apuokas, laivo „Žuvėdros“  Kapitonas Bebras ir Detektyvas Šermuonėlis. Būtent jis nekantriai beldėsi į ąžuolines auksiniais ornamentais išpuoštas duris ir buvo labai maloniai sutiktas. Jį pažinojo visi Gūdžios girios gyventojai ir labai jį gerbė. Mat nebuvo protingesnio ir sumanesnio detektyvo už Šermuonėlį visoje girioje. Tiksliau daugiau detektyvų išvis nebuvo, nes joks avantiūristas neprilygo šiam patyrusiam meistrui. Todėl nieks ir nenorėjo bandyti konkuruoti, nes tik gėdos būtų prisidarę.
- Jums kaip visada? - pasiteiravo prašmatniai apsirengęs barsukas minkštu it sviestinė bandelė balsu.
- Šįsyk norėčiau ko nors aštresnio, - ramiai atsakė Šermuonėlis. Šypsena jo snukelyje teigė jog jis pakilios nuotaikos.
Restoranas buvo išties labai dailus. Jame iš eilės buvo sustatyti devyni ąžuoliniai staleliai apkloti nuostabiausiais raštais išrašytomis staltiesėmis. Prie virtuvės durų kabėjo meniu. Valgiai nors ir buvo labai brangūs (pigiausias patiekalas kainavo dešimt auksinių), bet pasirinkimas buvo didžiulis ir visi jie buvo nepaprastai gardūs
- Šermuonėli, drauguži mano mielas, ar tai tu? – nusistebėjo prie prašmatniausio stalelio sėdintis brandaus amžiaus sulaukęs, bet vis dar jaunatviška dvasia dvelkiantis Lapinas.
- Lapine, nesitikėjau čia tavęs pamatyti, - prisipažino Šermuonėlis ir atsisėdo šalia, - Maniau, kad jau seniai esi išvažiavęs toli, toli.
- Buvau, bet grįžau ir nusipirkau šį menkutį restoraną, - nusišypsojęs paaiškino Lapinas.
- Menkutį? Man net liežuvis neapsiverčia pavadinti jo menkučiu.
- Ak, drauguži, negi neskaitai laikraščių? Aš turtingiausias gyvūnas šioje giraitėje, -
- Juk žinai kaip aš nekenčiu tų skaitalų. Juose daug kas išgalvojama arba rašoma pagražinta tiesa.
- Tavo viršus. Barmene, atnešk mums dvi taures šimtmetį brandinto raudono vyno.
- Aš negaliu sau leisti tokios prabangos.
- Liaukis, drauguži. Už viską moku aš.
Šermuonėlis pasijuto kiek nejaukiai. Jis labai nemėgo būti vaišinamas.
- Jei neskaitai laikraščių, tai turbūt negirdėjai apie nedidukę vagystę įvykusią šiame restorane, - šaltai tarė Lapinas.
- Girdėjau, Lapine. Tiesą sakant būtent dėlto čia ir atėjau, - prisipažino šermuonėlis.
- Apiplėšimas įvyko naktį, maždaug valanda po vidurnakčio.
- Aha.
- Dingo dvi dėžės raudonojo vyno butelių.
- To ilgai brandinto, kuriuo ketini mane pavaišinti?
- To paties. Liko tik du buteliai, o už juos man reikėjo brangiai, labai brangiai sumokėti.
- Turi konkurentų?
- Vieną, jei jį galima vadinti konkurentu, - nusišypsojo Lapinas vangiai vizgindamas savo uodegą. - Nedidelis bariūkštis prie Žaliosios Pelkės. Jos savininkas – Kiškis Plačialūpis, nedidelio, bet labai žymaus Spanguolių gumos fabriko savininkas.
- Girdėtas.
- Nemanau, kad jam reiktų vogti iš manęs. Juk jis būtų pagrindinis įtariamasis ir jei aptiktumėme pas jį butelius jis iškart būtų sulaikytas.
- Vis vien patikrinsiu. Atsarga gėdos nedaro.
- Teisybė, - pritarė Lapinas
Prie jų priėjo Barsukas nešinas vynu ir sūrio salotomis su paprika. Viskas atrodė nepaprastai skaniai ir Barsukui tikrai neteko nusivilti. Salotos tiesiog tirpte tirpo burnoje, o vynas buvo neapsakomai gardus.
- Turbūt nepigu išlaikyti tokį restoraną? – susidomėjo Šermuonėlis.
- Tikrai ne. Nors į jį susirenka tik aukštuomenė, lankytojų tikrai netrūksta. Taip pat čia pilna nuolatinių lankytojų, tad restoranas dažnai būna perpildytas.
Kai lėkštės ir vyno butelys buvo tušti, o Šermuonėlio pilvas pilnut pilnutėlis jis atsistojo atsisveikino su  turtinguoju bičiuliu ir iškeliavo. Tiesa Lapinas pasiūlė dar vieną taurelę, bet Šermuonėlis atsisakė, mat jis geria ne tam, kad nusilaktų, o tam, kad pasimėgautų.
Detektyvas, beeidamas į Kiškio Plačialūpio barą, įtemptai mąstė apie vagystę. Jo galvoje kirbėjo šimtai klausimų į kuriuos atsakymų, deja, nesurasdavo. Priėjęs barą, kuris toli gražu nė iš tolo neprilygo ankstesniajam, Šermuonėlis triskart pastukseno į  menkas iš liepos padirbtas dureles. Jį pasitiko nemalonus, degtine ir vėmalais dvokiantis tipelis, rankoje tvirtai laikantis pustuštį romo butelį.
- Įeik arba varyk iš čia, - tarė jis rūsčiu balsu.
Šermuonėlis nė kiek neišsigando, nors koks nors kitas miško gyvūnėlis tokiu atveju greičiausiai būtų papustęs padus. Jis ramių ramiausiai nustūmė šalin girtuoklį ir įėjo į vidų. Čia buvo, turbūt nešvariausia ir šlykščiausia, kada nors jo gyvenime matyta skylė.
Detektyvas niekada nesilankė tokiose vietose ir nekentė netvarkos, tad buvimas šioje landynėje jam prilygo buvimui pragare.
- Ko čia nori? – tarė barmenas šiurkščiu balsu, turbūt jis nė nenumanė su kuo susidūrė.
- Man reikia pakalbėti su šios... užeigos savininku, - žodį „užeiga“ jis pasakė tarsi ironiškai, nes labiau norėjo ji pakeisti žodžiu „jovalas“.
- Kam jis tau? – įžūliai suriaumojo prie barmeno sėdintis Lokys.
- Asmeninis reikalas.
- Šiuo metu jis labai užsiėmęs, - tarė barmenas atsainiai valydamas stiklines. - Ateik vėliau.
- Man reikia jo dabar.
- Ar tu negirdi? - atsistojęs šiurkščiu balsu paklausė Lokys. - Jis sakė, kad savininkas užsiėmęs.
- Aš puikiai viską girdžiu.
- Tada marš iš čia.
- Neišeisiu, kol nepasimatysiu su šios užeigos savininku.
- O tu vis dėlto labai jau naglas. Gal tave reiktų pamokyti gražių elgesio menierų.
- Nereikia, Bobai. Turėsi tik daug problemų, - sustabdė jį  iš kažkur išdygęs kiškis. Bobas atrodo šiek tiek nusiraminęs. Gerai. Šį kart bent nereikės pasitelkti į darbą kumščių.
- Ko, Jums reikia, Ponas Šermuonėli?
- Atėjau čia dėl vagystės.
- Kokios vagystės? – Plačialūpio akyse aiškiai buvo galima įžvelgti baimę ir nerimą.
- Vakar buvo apiplėštas Lapinas,  pavogta daug brangaus vyno, turbūt jau girdėjote apie tai, a?
- Hmmm... Esu girdėjęs.
- Tam šūdsnukiui Lapinui seniai taip reikėjo, - į pokalbį įsivėlė Bobas.
- Geriau pasikalbėkime akis į akį, -patarė Kiškis tarsi tramdydamas Bobą žvilgsniu, - Šiandien vėlai vakare.
- Ateikite pas mane kada galėsite.
- Gerai, o dabar jei nieko neužsisakote, paprašyčiau išeiti, -
Šermuonėlis nenorėjo veltis į beprasmius ginčus, todėl pasitraukė aukštai iškelta galva. Jis kuo puikiausiai suprato, jog tai tikrai ne Kiškio darbas, būtų tiesiog per daug paprasta.
Prieš grįždamas namo, jis nutarė patikrinti nusikaltimo vietą. Lapinas su mielu noru įleido jį į rūsį. Jame buvo tamsu ir tikrai nemalonu, be šviesos nebuvo galima nieko įžiūrėti. Vadinas, vagis turėjo su savimi žibintą arba matė tamsoje. Nežinant, kur vynas, reiktų ieškoti apie pusvalandį, be to, dar reikėjo išlaužti spyną, išnešti dėžes, o tai truktų mažiausiai valandą net patyrusiam vagišiui. Nebent jis buvo ne vienas. Tada vyno išnešimas būtų vykęs trumpiau.
- Kaip sekasi? – paklausė ru
- Nekaip. Retai susiduriu su vagystės atvejais. Dažniausiai sprendžiu sunkesniais bylas.
- Bet ir ši, turbūt ne iš lengvųjų.
- Taip, - nuliūdęs pripažino Šermuonėlis, - Vagis viskuo pasirūpino. Jokių įkalčių ar dar ko nors kas padėtų išspręsti šį nusikaltimą.
- Kol kas jokių, -pataisė Lapinas, tarsi tikėdamasis, kad jo draugas ras už ko užsikabinti.
- Taip. Kol kas.
- Patikrinai, Plačialūpį? – pasidomėjo Šermuonėlio ūsuotasis bičiulis.
- Taip. Nemanau, kad tai jo darbas. Nors jo užeigos lankytojai nelabai tavęs mėgsta.
- Prastuomenė, - dėbtelėjo Lapinas.
- Žinau. Sargas! Ar tą naktį tavo užeigoje buvo sargas?
- Ne. Niekada nemaniau, kad man kada nors prireiks sargo. Nusikaltimai šioje giraitėje retas reiškinys.
- Sargo nebuvo. Jokių liudininkų, įtariamųjų, įkalčių nieko!
- Man vertėtų samdytis sargą.
- Taip. Manau, kad vagystė gali pasikartoti. Turi rūsyje dar ką nors brangaus?
- Pas mane viskas brangu.
- Labai brangaus? Ką būtų nelabai sunku išnešti.
- Grybai. Triufeliai. Kilogramas. Jie nepaprastai brangūs
- Jie kur kas brangesni už vyną ir lengvesni. Kodėl vagis neėmė jų?
- Jie labai gerai paslėpti, mano manymu, saugioje vietoje.
- Jei šiąnakt vagystė pasikartos, vagišiui viską daryti bus kur kas lengviau. Jis pažįsta rūsį, kur kas geriau nei praeitą kartą. Jei jis dar nebuvo jame lankęsis anksčiau. Ir dar vienas dalykas, kurį labai norėčiau sužinoti. Kur laikai pinigus?
- Vakare visuomet išsinešu.
- Gerai, daugiau tavęs nebetrukdysiu.
Lapinas išėjo palikdamas Šermuonėlį vieną. Jis dar kartą viską kruopščiai apžiūrėjo. Deja, nerado prie ko prikibti. Rūsyje buvo tik jo paties ir Lapino letenėlių antspaudai.
Grįžęs namo Šermuonėlis patogiai įsitaisė krėsle ir užsnūdo. Jį pažadino stuksenimas į duris. Šermuonėlis pažvelgė į ant sienos kabantį brangų laikrodį, kuris mušė devintą valandą vakaro, ir pasirąžęs nulėkė pasitikti Kiškio. Atidaręs duris jis išvydo juodo aksomo kostiumu apsivilkusį Kiškį. Jis atrodė šiek tiek sunerimęs, bet ryžtingas.
- Aš to nepadariau. Turite manimi tikėti. Privalote, - puolė verkšlenti Plačialūpis. 
- Tai man sako beveik visi įtariamieji. Pusė iš jų meluoja. Užeikite, - pakvietė vidun Šermuonėlis, nors matė, jog Kiškis tikrai nenori pas jį ilgai užsibūti.
- Bet aš nemeluoju. Tą naktį aš miegojau.
- Žinoma, kad miegojote. Ką gi kito galima veikti naktį? – su aiškiai juntamu sarkazmu tarė Lapinas.
- Jūs manimi netikite? – apimtas nevilties sušuko Plačialūpis.
- Jei atvirai – tikiu, bet jūs kol kas esate vienintelis įtariamasis neturintis ryškaus alibi ir apskritai vienintelis įtariamasis.
- Bet aš to nepadariau. Nejaugi manote, kad esu toks kvailas ir paaukočiau visą savo karjerą dėl kelių butelių vyno?
- Nemanau. Aš jumis tikiu, bet kaip, kad jau minėjau neturime daugiau įtariamųjų. Nebent jūs žinote kas galėjo tai padaryti.
- Nežinau, bet patikėkite aš to nepadariau.
- Neverkšlenkite. Pasistenkite nurimti ir pradėti mąstyti. Gal norite arbatos? Labai padeda nusiraminti, - pasiūlė Šermuonėlis kaire ranka pildamas kavą į savo porcelianinį puoduką.
- Dėkui, nereikia, - atsisakė Kiškis numodamas ranka. - Nenoriu čia per ilgai užsibūti.
- Ir neužsibūsite, jei pabandysite ramiai mąstyti.
- Gerai, - tarė Kiškis šiek tiek nusiraminęs. Jis ėmė galvoti.
Šermuonėlis tuo metu godžiai gurkšnojo kavą.
- Yra trys.
- Kas trys?
- Trys, kurie, mano nuomone, galėjo įvykdyti šį nusikaltimą.
- Vardinkit, - griežtai paliepė Lapinas padėdamas puodelį ant stalo.
- Bobas. Jis seniai jo nekenčia ir, manau, tikrai yra už ką. Lapinas nelabai maloniai su juo pasielgė.
- Ką jis padarė?
- Bobas neseniai turėjo nedidukę parako krautuvę, netoli mano užeigos. Ji bankrutavo, kai Lapinas pastatė savąją  prie pat Bobo. Nuo to laiko jis nieko kito neveikia tik geria ir viskuo kaltina Lapiną. Siūliau jam užsiimti kokiu nors kitu verslu, bet jis nesutiko, nes mano, kad Lapinas vėl jį sužlugdys ir visai nenori, kad tai pasikartotų.
- Kitas.
- Sukčius Žebenkštis. Senas gudrus pardavėjas gerai išmanantis savo darbą. Parduoda viską brangiai, labai brangiai. Tiesa daugiausiai tai šlamštas, bet Žebenkštis moka parduoti visiem viską, būtent tuo jis garsėja. Butelius jis sugebėtų parduoti maždaug per valandą. Gal už kiek mažesnę kainą.
- Na ir trečias, - tarė Lapinas šiek tiek atsipūtęs.
- Briedis Karlas. Tikras keistuolis. Jūs jo nepažįstate ir tikrai nenorėtumėte su juo  susipažinti.
- Kam jam tie buteliai?
- Nežinau, bet, manau, jis žinotų kam juos panaudoti.
- Gerai. Jūs laisvas.
- Dėkoju, Pone. Tikiuosi daugiau nereikės su jumis susitikti.
- Aš irgi tikiuosi.
Šermuonėlis išleido Plačialūpį ir vėl patogiai įsitaisė savo mylimajame krėsle. Įtariamųjų ratas pasipildė trimis tipais. Rytoj laukia ilga dienelė. Šermuonėlis ramiai užmigo.
Jis atsikėlė ankstyvą rytą. Pasirąžęs ir išgėręs šalto šaltinio vandens, nutarė tęsti tyrimą. Pirmą aplankė Bobą. Šis nenoromis įsileido detektyvą į savo lūšną. Ji buvo nejauki, tačiau gana tvarkinga. Bobas nebuvo jau toks apsileidęs, kaip manė Šermuonėlis. Net pasiūlė jam kavos. Šermuonėlis sutiko. Lokys nulepečkojo į virtuvę ruošti žadėtosios kavos. Turbūt Bobas nespėjo pakankamai nusilakti, nes atrodė gana blaivus ir visiškai nepavojingas. Šermuonėlis naudodamasis proga apžiūrinėjo Lokio namus. Viskas buvo taip apkrauta, kad jis net suabejojo ar atsirastų vietos trims dėžėms vyno paslėpti. Bobas atnešė kavą  po kelių minučių. Ji buvo labai tiršta, todėl Šermuonėlis užuot gėręs nutarė apklausti įtariamąjį.
- Taigi, kur buvote naktį per kurią įvyko apiplėšimas?
- Pas Kiškį bare.
- Jūs įsitikinęs? – sunerimęs paklausė Šermuonėlis.
- Taip. Baras tą naktį dirbo visą parą. Negėriau tik sėdėjau, nes buvau užmiršęs piniginę, jei jums tai rūpi.
- Plačialūpis buvo su jumis?
- Taip, o kodėl klausiate?
Vadinasi Kiškis melavo sakydamas jog tą naktį miegojo. Kodėl?
- Kodėl klausiate? – pakartojo klausimą truputį susinervinęs Bobas.
- Man būtina žinoti viską, net mažiausias smulkmenas. Kol kas daugiau klausimų neturiu, - tarė Šermuonėlis eidamas link durų.
- Palaukit nepabaigėt kavos.
Šermuonėlis paspartino žingsnį ir nelaukdamas kol Lokys jį išleis atsidarė duris ir išėjo, net neatsisveikinęs.
Ištrūkęs, jis sulėtino tempą ir ėmė mąstyti. Kodėl Kiškis melavo? Gal jis pasakė ne viską, ką žino. Šermuonėlis sustojo prie antrojo įtariamojo namo. Jis buvo kur kas prabangesnis ir švaresnis, nei Lokio būstas. Ant durų kybojo užrašas: „Šeimininko nėra namie. Ateikite vėliau. “ Greičiausiai jis užsiima prekyba. Šermuonėlis ilgai klaidžiojo po mišką ieškodamas Žebenkšties, kol galop rado jį nervingai besibeldžiantį į Barsuko šeimynos namo duris.
- Sveiki, pone, Žebenkštie, - pasisveikino Šermuonėlis.
- O, sveikutis, - nusišypsojęs tarė Žebenkštis jau ketindamas įbrukti galimam pirkėjui kokią bevertę šiukšlę, bet Šermuonėlis lyg numatydamas jo kėslus tarė:
- Nieko nebus. Atėjau čia ne pirkti, o...
- Jei jūs čia dėl kokių kitų priežasčių eikite šalin. Aš labai užsiėmęs, - sušnibždėjo Žebenkštis ir vėl pabeldė į duris. Jas atidarė šakes laikantis prastai nusiteikęs Barsukas.
- Dinkit iš čia abu. Nežadu nieko pirkti, - suriko jis nervingai maskatuodamas šakėmis.
- Bet mes jums siūlome prekes už patraukliausias kainas. Gal norėtumėt...
- Sakau dinkit arba būsite pasmeigti, - suriko Barsukas. Atrodė, jog jis tikrai nejuokauja.
- Jūsų šakės prastokai atrodo, - pirštu tikrindamas aštrumą, - gal norėtumėt pirkti naujas?
- Dinkit, - sušuko Barsukas ir mostelėjo šakėmis, vos nekliudydamas Žebenkšties snukio. Šis dar bandė pasiūlyti vaistų nuo nervų priepuolių, bet durys staigiai užsitrenkė sukeldamos nemalonų garsą žvėrelių ausims.
- Jam drąsiai galima būtų klijuoti blogiausio pirkėjo etiketę. Žinoma jam tektų varžytis su jumis, - bandė pašmaikštauti Žebenkštis žingsniuodamas smėlėtu miško takeliu.
- Tiesą sakant aš ieškojau jūsų su labai svarbiu reikalu.
- Ir kokiu gi?
- Dėl vagystės Lapino restorane.
- Jūs žymusis detektyvas Šermuonėlis?
- Tas pats.
- Turiu prekę kaip tik Jums.
- Kaip jau sakiau atėjau nepirkti.
- Tai yra naujausio modelio šautuvas su duslintuvu, - tarė Žebenkštis knisdamasis savo kuprinėje.
- Aš nenaudoju ginklo.
- O jeigu įvyks kas nors baisaus? Pavyzdžiui, susišaudymas. Galėtumėte smarkiai nukentėti.
- Aš nedalyvauju susišaudymuose.
- Negi neatsimenate kas nutiko prieš pusmetį. Jūsų vos nenugalabijo šiurpus žudikas manijakas. Apie tai rašė visi laikraščiai.
Šermuonėlis susimąstė. Kartais jam tikrai prireikia ginklo. Gal Žebenkšties prekės nėra jau tokios prastos, kaip apie jas kalbama?
Ir štai Žebenkštis iš savo kuprinės išsitraukė dailų ginklą.
- Tikrai vertingas daikčiukas. Kaip jums parduosiu jį gana pigiai. Vos už penkiasdešimt auksinių. Turguje toks šautuvas kainuotu dvigubai brangiau.
Šermuonėlį apėmė keistas jausmas. Jausmas, kad jis gali derėtis, pirkti tai ką nori. Šis jausmas jį verte vertė pirkti šautuvą. Žinoma už kiek mažesnę kainą.
- Keturiasdešimt auksinių.
- O jūs mokate derėtis. Keturiasdešimt septyni auksiniai ir vienas sidabrinis.
Šermuonėlis jautėsi keistai. Jį apėmė azartas ir noras žūtbūt nusipirkti šautuvą už mažesnę kainą. Šis jausmas apimdavo kiekvieną Žebenkšties klientą.
- Keturiasdešimt penki ir nė sidabriniu daugiau.
- Sutarta, - nusišypsojęs tarė Žebenkštis ir tvirtai paspaudęs pirkėjui ranką iškilmingai atidavė jam teisėtai priklausančią prekę. Šermuonėlis atidavė sutartą pinigų sumą ir abu atrodė be galo patenkinti.
- O dabar prie reikalo. Kur buvote nusikaltimo metu?
- Turbūt pardavinėjau auksinės spalvos staltiesę.
- Ar yra liudininkų?
- Tarnaitė Pelytė. Būtent jai ją pardaviau už solidžią kainą.
- Gerai.
- Apklausa baigta?
- Taip, - tarė Šermuonėlis ir nužingsniavo į miško gūdumą, būtent ten turėjo gyventi paskutinis paslaptingasis įtariamasis. Eiti gilyn į miško gilumą buvo vis sunkiau, mat į tenai nebuvo jokio tako ir pasiklysti buvo kur kas lengviau, nei miško pakrašty. Nors Šermuonėlis išieškojo visą mišką Briedžio niekur nerado. Pavargęs ir nusiminęs jis grįžo namo, pasigamino sau sočią vakarienę ir nuėjo į lovą.
Šermuonėlis atsikėlė labai ankstyvą rytą. Lauke dar buvo tamsu, nors į akį durk, bet miego jam nesinorėjo. Norėjosi tik kuo greičiau išsiaiškinti kas pavogė tris dėžes vyno. Liko tik vienas įtariamasis ir dar reikėjo patikrinti Žebenkšties alibi, bei sužinoti, kodėl Kiškis jam melavo. Bet tai daryti buvo per anksti, reikėjo palūkėti kol patekės saulė ir visi nubus. Šermuonėlis pasiėmė ir pradėjo apžiūrinėti savo šautuvą. Jis nors ir buvo nemenkas, bet užtat gana patogus. Šermuonėlis atsargiai čiupinėjo gaiduką, bet išauti neišdrįso. Išbandys vėliau. Saulė jau buvo patekėjusi, tad pats metas tęsti bylos tyrimą. Pirma Šermuonėlis nusprendė iš naujo apklausti Kiškį. Įėjęs į smuklės vidų buvo sutiktas kaip ir aną kartą. Tik šįsyk gyvūnų buvo kur kas mažiau ir šeimininkas buvo truputį apsitvarkęs.
- Šeimininke, - tarsi supratęs kodėl atėjo Šermuonėlis Plačialūpį pašaukė Lokys.
- Ko reikia, Bobai? Aš užsiėmęs.
- Man tai nieko, bet šitam tipui.
Kiškis atšuoliavo ir iš jo snukio išraiškos buvo galima spręsti, kad jis nelabai apsidžiaugė pamatęs Šermuonėlį.
- Sveiki, atėjau čia...
- Žinau, dėl ko atėjote. Sekite paskui mane.
Šermuonėlis nusekė paskui Kiškį į nedidelį kambarį. Plačialūpis atsisėdo Ant nedidukės medinės kėdutės ir pasiūlė svečiui išgerti.
- Ne, dėkui. Aš čia neilgam.
- Gerai. Tai ko norėjote?
- Jūs man melavote sakydamas, kad tą naktį miegojote.
- Iš kur ištraukėte šią nesąmonę?
- Lokys tą naktį buvo pas jus.
- Neįmanoma. Baras buvo uždarytas. Galite paklausti, bet kurio kliento jis patvirtins.
Už durų pasigirdo greiti žingsniai.
- Po velnių, jis klausėsi, - Šermuonėlis puolė prie durų ir pradėjo vytis Lokį.
Keista, bet Lokys nors ir girtas, buvo kur kas greitesnis už detektyvą ir sugebėjo pasprukti. Šis įvykis Šermuonėlį labai sunervino. Visoje girioje buvo vykdomos Lokio paieškos, bet deja jis dingo kaip į vandenį. Pabėgėlis greičiausiai ir buvo vagis, todėl Šermuonėlis nutraukė bylą ir žadėjo netęsti jos iki tol kol jis atsiras. Visi miško laikraščiai skelbė apie paieškas ir puikiai pavykusį pasprukimą tiesiai garsiajam detektyvui iš panosės tuo dar labiau papiktindami Šermuonėlį. Jis nors ir nutraukė bylą, vis dėlto nutarė tęsti tyrimą ir patikrinti Žebenkšties alibi. Tarnaitę pelytę jis rado Rudojo Genio rūmuose bevalančią dulkes. Ji buvo apsirengusi neprabangiu, bet tvarkingu sijonėliu, ant galvos ji buvo užsimaukšlinusi raudoną skrybėlaitę su žalsvai auksine papūgos plunksna, bei vilkėjo rudą vilnoninį megztinį. Pamačiusi Šermuonėlį ji nusišypsojo ir žemai nusilenkė.
- Laba diena, - tarė ji baiginėdama šluostyti dulkes.
- Laba, norėjau jūsų paklausti. Ar pirkote staltiesę prieš keturias dienas maždaug pirmą valandą nakties iš Žebenkšties?
- O taip! To sukčiaus niekada neužmiršiu. Pardavė man tą staltiesę atseit tik už pusę kainos. Jei būčiau žinojusi, kad ji visa suplyšusi tikrai nebūčiau pirkusi, bet norėdama juo kuo greičiau atsikratyti ir vėl ramiai miegoti nupirkau.
- Aišku.
- Jis labai suktas. Turėtumėt juo pasidomėt. Manau ne visa jo veikla legali.
- Būtinai pasidomėsiu. O dabar atleiskite privalau eiti, - tarė Šermuonėlis, pakštelėjo tarnaitei į ranką ir išėjo. Su damomis jis visada elgėsi džentelmeniškai.
Grįždamas namo Šermuonėlis nusprendė užsukti į paštą, nes būtent ten susitarė susitikti su Lapinu. Lapinas kaip tik tikrino pašto dėžutę. Joje gulėjo trys laiškai. Lapinas perskaitė juos visus iš karto. Neatrodė, kad jie buvo labai džiuginantys, mat perskaitęs juos Lapinas jau norėjo sudraskyti, bet priėjęs Šermuonėlis tarsi sutrukdė tai padaryti. Jis juos įsidėjo į palto kišenę.
- Blogos naujienos?
- Ne, nieko ypatingo. Kaip sekasi?
- Prastai. Turiu du įtariamuosius. Deja, abu paspruko.
- Nesiseka.
- Tai jau tikrai.
Lapinas atrodė šiek tiek sunerimęs, bet tikrai ne dėl pabėgėlių. Šermuonėlis tai pastebėjęs buvo beklausiąs, kodėl jo nuotaika tokia prasta, bet kažkodėl nepratarė nė žodžio. Visas jo dėmesys buvo patrauktas į Lapino kišenę, kurioje gulėjo laiškai. Šermuonėlis kuo puikiausiai žinojo, kad būtinai reikia juos gaut, nes tai gali būt susiję su vagyste, bet tai pat žinojo, jog Lapinas gražiuoju jų neatiduos. Šermuonėlis atsisveikino su draugu ir nuėjo atgal į užeigą. Ten visų nuostabai jis nieko neklausinėjęs užsisakė išgerti taurelę spanguolių trauktinės. Po to dar vieną. Ir dar vieną. Taip jis gėrė ir gėrė gal iki vidurnakčio, kol galiausiai Plačialūpis pranešė visiems, kad baras užsidaro ir liepė visiems nešdintis lauk. Išėjęs laukan Šermuonėlis išgirdo riksmus, pažvelgęs aukštyn išvydo daug dūmų. Jis bėgo į tą vietą, kur vyko šurmulys. Pribėgęs suprato, kad dega Lapino viešbutis. Aplink esantys gyvūnai klykė ir bėgiojo į šalis nežinodami ką daryti. Šermuonėlis dairėsi, kol galiausiai minioje išvydo Lapiną. Šis buvo visas išbalęs ir pamišusiomis akimis stebėjo didžiulį ugnies kamuolį ryjantį jo viešbutį. Šermuonėlis pripuolė prie jo ir ėmė purtyti rėkdamas:
- Kas tai padarė?
Lapinas kiek atsitokėjęs, suriko:
- Bebras! Jis liko viduje! Sudegs.
Šermuonėlis nieko nelaukęs bėgo į degantį viešbutį. Ėmė dairytis. Akis griaužė dūmai. Karšta kaip pragare. Šermuonėlis išgirdo Bebro klyksmą  sklindantį iš virtuvės. Jis puolė prie durų ir bandė jas atidaryti, tačiau geležinė rankena tik nudegino jo letenas. Šermuonėlis įniršęs išlaužė duris ir matė besimuistantį ugnies kamuolį. Kilo, dūmai ir kibirkštys, o liepsnos liežuviai ryte rijo Bebrą. Jis dar bandė pajudėti, bet ugnies gniaužtai tvirtai jį laikė nepalikdami vilties išsigelbėti. Jis dar spėjo sucypti ir nugaišo. Šermuonėlis sustingo. Visas viešbutis skendėjo liepsnose. Atsipeikėjęs Šermuonėlis mikliai išbėgo pro duris ir lauke neteko sąmonės.
Atsipeikėjęs suprato, jog guli Pelėdos ligoninės palatoje. Prie jo sėdėjo Pelė. Pamačiusi, jog Šermuonėlis atsipeikėjo ji labai apsidžiaugė.
- Kodėl jūs čia?
- Reikėjo gi kam nors jus pasaugoti. Aš mielai sutikau.
- Bebras.
- Jis negyvas. Vakar palaidojo vargšelį. Lapinas išplaukė atgal, liepė perduoti jums linkėjimus. Sakė dar grįš. Dėl Bebro mirties buvo apkaltintas Kiškis.
- Kodėl?
- Niekam kitam nereikėtų deginti Lapino viešbučio. Jis vienintelis tai galėjo padaryti. Žinoma jis teigė kitaip. Sako esąs nekaltas, mat buvęs savo užeigoje ir kad porelė girtuoklių, bei jūs galit tai patvirtinti. Jais niekas netiki. Šiandien vienuoliktą valandą jis bus pakartas.
- Ar aš ilgai miegojau.
- Savaitę.
- Bet juk Lokys ir Briedis. Jie irgi galėjo sudeginti viešbutį.
- Taip galėjo. Bet žmonės mano, kad tai Kiškio darbas.
- Nesąmonė aš buvau kartu su juo.
- Buvote?
- Taip. Man reikia skubėti ir įrodyti, kad Kiškis nekaltas.
- Bet kaip jūs tai padarysite?
- Kažkaip. Duokite man šautuvą ir pasistenkite dėl kokių nors priežasčių  nutraukti ceremoniją.
- Kam jums šautuvas? – paklausė pelė atsargiai jam į rankas paduodama ginklą.
- Gali prisireikti, - atsakė Šermuonėlis ir apsivilkęs paltą išlėkė pro duris.
Jis kuo puikiausiai žinojo ko reikia ieškoti ir kas dar gali išgelbėti nekaltam Kiškiui gyvybę, bet nežinojo kur ieškoti. Nusprendė pašniukštinėti Lapino namuose. Išlaužęs spyną ir įėjęs vidun pasijuto it tikras vagis, turbūt būtent taip jautėsi padaras įvykdęs, vagystę ir apiplėšimą. Štai ant krėslo gulėjo paltas. Šermuonėlis patikrino abi kišenes ir neradęs laiškų ėmė ieškoti jų spintoje. Vėliau knygų lentynoje, po lova, stalčiuose ir galiausiai apieškojęs visą kambarį atsisėdo ant grindų pavargęs ir netekęs paskutinės vilties. Bet tada jis atsiminė, jog yra dar viena vieta kur nepatikrino – šiukšliadėžė. Būtent ten jis rado tris laiškus adresuotus Lapinui. Perskaitė pirmąjį:
Mielas Lapine,
Primenu, kad rytoj baigsis viešbučio nuoma. Atvažiuosiu jo atsiimti. Nepamiršk užmokesčio – 2000 auksinių ir nė auksiniu mažiau.
Kitas laiškas:
Brangus Lapine,
už vyno butelius mokėsi rytoj. Jei ne man teks juos atsiimti.
Ir galiausiai paskutinis:
Lapine,
laikrašty skaičiau, kad nepasisekė su vyno buteliais. Gaila. Kiek žinau  šiuo metu neturi pinigų. Tiek to nusprendžiau neimti mokesčio už butelius, nors jie buvo neįkainojami. P. S. Užjaučiu, kad nepasisekė su viešbučiu. Šiuo metu tau tikrai labai nesiseka.
Pagarbiai, Jūsų Briedis.
Dabar viskas paaiškėjo. Negalima delsti nė akimirkos. Šermuonėlis nulėkė į miško aikštę. Pelytė labai apsidžiaugė jo sugrįžimu.
- Pačiu laiku, jį jau ruošiasi karti. Budelis kiek vėluoja. Mums pasisekė. Ar pavyko surasti tikrąjį žudiką?
- Taip. Tai Lapinas. Neklausinėk. Viską paaiškinsiu vėliau. Dabar reikia nutraukti ceremoniją.
Budelis priėjo prie Kiškio ir šaltai tarė:
- Gal nori tarti paskutinį žodį?
Įsiutusi minia šūkavo. Pro ją prasibrauti buvo velniškai sunku. Šermuonėlis ėmė šaukti:
- Jis nekaltas. Turiu įrodymus!
Bet jo nieks neklausė. Budelis jau ruošėsi lenkti svirtį. Minia dar labiau pašėlo. Šermuonėlis neiškentęs šovė į dangų triskart. Minia nurimo.
- Štai įrodymai, kad Kiškis nekaltas, - tarė jis išdidžiai rankose mosuodamas laiškus.
- Duok šen, -  leptelėjo budelis ir pagriebė įrodymus.
Jis sutriko. Jo akyse žaižaravo pyktis.
- Griebkit deglus, šakes, bei pagalius. Gaudysime pabėgėlį Lapiną. Jis neišneš sveiko kailio taip lengvai, - suriko budelis. Minios daugiau raginti nereikėjo. Visi pasiėmė ką turėjo, vieni dalgius, kiti šakes, treti pagalius ir patraukė į Lapino medžioklę.
- Mes privalome jį rasti pirmi, nes jei jį suras ta pakvaišėlių minia, vadovaujama budelio, esu užtikrintas, Lapinui geruoju nesibaigs.
- Jis išvyko vakar. Dabar turėtų būti toli nuo čia.
- Privalom jį rasti ir įkišti į cypę. Kiški, pašauk naująjį „Žuvėdros“ kapitoną  Vanagą.
- Gerai, - pasakė Kiškis ir nušuoliavo ieškoti Vanago.
- Jei išvyksime tuoj pat su „Žuvėdra“ manau jį pavyti turėtumėm maždaug per dieną.
Pelytė su Šermuonėliu patraukė į uostą. Jie sustojo ties milžinišku mediniu laivu. Po kelių minučių atšuoliavo ir Kiškis su Kapitonu Vanagu. Visi keturi vikriai įlipo į laivą ir iškėlę inkarą pradėjo kelionę. Laivas plaukė gana greitai. Šermuonėlis kartu su Kiškiu irklavo. Tai buvo nepaprastai sunkus ir daug ką lemiantis darbas. Vakare kapitonas liepė nuleist inkarą ir pailsėt. Plačialūpis su Šermuonėliu buvo nepaprastai nuvargę, todėl nuėjo gult net nevalgę vakarienės užtat sočiai privalgę ryte vėl kibo į darbą.
- Neužilgo turėtumėm jį pasivyti, - tarė Kapitonas besidairydamas į šalis.
- Gerai, nes irkluoti nėra taip lengva kaip atrodo, - pridusęs apsidžiaugė Kiškis.
- Štai aš matau jo valtelę! – suriko Vanagas sparnu rodydamas į krantą, - Tikriausiai jis apsistojo netoliese.
Ši žinia Kiškiui ir Šermuonėliui tarsi suteikė papildomų jėgų ir laivas netrukus atsidūrė prie pat kranto.  Žvėreliai nieko nelaukę išlipo į krantą ir ėmė ieškoti Lapino. Šermuonėlis pamatė netoli kranto stovinčią nedidukę apleistą vilą. Jis nuskubėjo prie pat jos rankose tvirtai suspaudęs šautuvą. Ženklais jis liepė kitiems nesiartinti. Šermuonėlis mikliai nubėgo prie durų ir atsargiai jas atidaręs apsidairė. Aplink nė gyvos dvasios. Tik staiga Lapinas trenkė pagaliu Šermuonėliui. Jis nudribo ant žemės, o šautuvas iškrito jam iš rankų. Lapinas čiupo jį tą trumpą akimirksnį, kol priešininkas gulėjo ant grindų.
- Nesiseka, tau su ginklais, drauguži, - iškošė Lapinas ir nusikvatojo.
Šermuonėlis tebegulėjo ant grindų nejudėdamas.
- Vis dėlto tu neblogas detektyvas, bet deja aš geresnis, -
- vien sėsi už grotų, Lapine. Tavęs ieško didžiulė įsiutusi minia. Kieme mano draugai. Nėra jokio šanso pasprukti.
- Manai aš kvailas? Juk ką tik net tave apmoviau. Kvailių minią apgauti bus vieni juokai. O dabar adios amigo! – sušuko Lapinas ir staigiai spustelėjo gaiduką, gal kiek per staigiai, nes šautuvas užuot šovęs, sprogo, tuo labai nustebinęs sukčių.
Šermuonėlis pasinaudojęs puikia proga pargriovė vagišių ant grindų ir tvirtu mazgu surišo jo letenas. Į kambarį įpuolė susijaudinę draugužiai. Pamatę Šermuonėlį sveiką ir gyvą jie labai apsidžiaugė.
- Ką dabar darysim? - paklausė Kiškis nenustygdamas vietoj.
- Visu pirma nuplukdysim Lapiną į artimiausią kalėjimą, o vėliau manau reiks atsiimti monetas už šautuvą, kurio dėka likau gyvas. Manau nebus paprasta, - tarė Šermuonėlis. Jaudulys vis dar šiek tiek jautėsi jo balse, bet jis atrodė patenkintas pagaliau sučiupęs plėšiką.

Apie šį įvykį, rašė daug laikraščių, bet mano nuomone šis straipsnis geriausias, nes jį parašiau aš, kaip savo dienorašty, smulkiai aprašydamas kiekvieną įvykį. Pelytė vis dėlto sugebėjo mane prikalbėti dirbti laikraštyje. Ką gi, jums turbūt smalsu, kaip sekasi mano draugams ir žinoma Lapinui. Jis sėdi už grotų. Kelis kartus mėgino pabėgti, bet jam nepavykdavo. Kiškio verslas klesti. Lokys tapo Spanguolių fabriko direktoriaus pavaduotojas. Paslaptingasis Briedis atstatė viešbutį ir dabar yra jo savininkas. Žebenkštis vis dar verčiasi prekyba (aukso už šautuvą, deja, atgauti nepavyko, bet nusipirkau vinčesterį, kol kas dar neišbandžiau, bet manau turėtų veikti). Vanagas vis dar  „Žuvėdros“ kapitonas. Tiesa jis norėjo jums perduoti kuo nuoširdžiausius linkėjimus. Mes su Pele gyvenam kartu. Atrodo viskas baigėsi laimingai. Kartais pasiilgstu savo senojo detektyvo darbo, bet tik kartais.
                                                          „Pamiškės“ laikraščio redaktorius, Jūsų  Šermuonėlis
2008-01-29 16:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-19 14:04
vilnelė vėl
Klaidas derėtų išsitaisyti, nes palikta jų buvo tikrai nemažai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 20:43
haris
Tobuleti taip. Parašykite trumpą ir tada visi jį perskaitys. Be to apie gyvulius visokius nelabai ydomu skaityti. tad parašykite ne apie gyvulius, o kai yvertins, pakeiskite tuos garbingus piliečius į gyvuliusgeruosius. gal taip susilauksite siuzeto ir savo stiliaus yvertinimo. kuo daugiau rasysite, tuo lavės stilius. nusirašys visi štampai, kitų įtakoti stereotipai. o siužetas ...nežinau...gal iš gyvenimo yra geriausi, nes taip neprigalvosi, kaip draugaui prigalvoja tau ir likimas sadistas nr1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 05:46
haris
Lapinas pasimes tarp žmonių minios,  juk visi jį permato, koks jis kerštingas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-31 09:20
Pasakorius
Na aš labai nemėgstu BAILIŲ ir ypač naglų 5,6 lygio vartotojų, kurie net nepakomentavę (išvis smarkiai abejoju ar perskaitė) vertina. Tai kaip išvis čia įmanoma tobulėti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-30 07:27
Pasakorius
Vau 3 perskaitė šito nesitikėjau, bet smarkiai abejoju ar paskutinysis tikrai viską perskaitė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 20:01
kondensofkė
;)) geras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 18:16
Tamsos Šešėlis
Pritardamas begemotui, spaudžiu tau dešinę. Seniai skaičiau tokį gerą detektyvą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 17:35
begemotas
Čia komentarą rašo ne Begemotas kuris tingėjo skaityti, o Begemoto draugas kuris netingėjo ir perskaitė, tai va kaip pasakytų Agata Kristi gal kiek pritrūko intrigos ir skaitytojo vedžiojimo už nosies, kad jis vis painiotusi kas gi tą vyną nukarosijo. Beje darbas atliktas kruopščiai, išsamiai (neskaitant gramatinių klaidų). Kūrinio idėja įdomi, personažai su charakteriais.
Manau vaikams bus įdomu skaityti 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 16:37
Tamsos Šešėlis
Velnias koks tekstas, manau, kad kiti sakydami jog tavo tekstai per trumpi turėdavo galvoje eee... ne tai. Persistengiai. Ką gi vis vien perskaitysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą