Alriksonai.

Galvojau rašyt romaną. Bet man dar labai toli iki to. Čia yra apie trys puslapiai, beveik viskas kiek parašiau šia tema. Jei kam nors užteks kantrybės perskaityti, džiaugsiuosi.

      Tarp šimtamečių klevų, uosių ir beržų, gražioje vietovėje stovėjo troba.  Ji nebuvo nauja, bet išsilaikiusi tikrai neblogai. Buvo kas prižiūri.  Netoliese tekėjo negilus, bet sraunus upelis. Vanduo jame buvo labai švarus ir skaidrus, galėjai gerti, kiek širdis geidžia. Kai kas nors jame išsimaudydavo, jausdavosi esąs labai lengvas.

    O troboje gyveno tokie Alriksonai. Įdomūs buvo žmonės. Niekas neatsiminė, nuo kada jie ten gyveno. Jeigu tikėtume artimiausiais kaimynais, paprastais žmogeliais, kurie gyveno už maždaug trijų kilometrų, tai Larsas, Alriksonų šeimos galva, buvo geras žmogus. Jis iš kitų to meto žmonių skyrėsi savo nuoširdumu, atvirumu ir linksmumu. Larsas buvo šviesus vyras.                                 
    Tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimtais metais jis dar tebegyveno vienas. Turėjo nedidelį ūkį, bet ūkininkas nebuvo, tiesa, laikė arklį ir dar keletą gyvulių. Būdavo, nueina į tvartą, pasišneka su Hiksu, kaštonų spalvos arkliu,  ir linksmas grįžta namo.
    Dienas jis dažniausiai leisdavo vaikštinėdamas gamtoje: prie upelio, miškuose, pievose; ten bendraudavo su medžiais, žole, nedrąsiu stirniuku, kuris ateidavo atsigaivinti prie šaltinėlio, taip pat praskrendantiems pro medžių viršūnes paukščiams dainuodavo savo sukurtas dainas. Galėdavo valandų valandas praleisti lauke, ir susigalvoti sau pramogų. Vaikštinėdamas Larsas dažnai galvodavo apie įvairius reikšmingus ir nereikšmingus dalykus, tokius kaip dabartis, ateitis ir praeitis. Džiaugėsi pirmąja, nesijaudino dėl antrosios, ir, aplankius nostalgijai, prisimindavo pastarąją. Bet šiaip jau Larsas rūpesčių neturėjo. Iki to pavasario, atėjusio po labai ilgos ir šaltos žiemos, kai, rodos, namie nieko netrūko, bet, visgi, apšerkšnijęs upelis jam nepriminė pasakų apie sniego karalienes, apsnigti medžiai nenuteikė jo romantiškai, o tamsa jau penktą valandą po pietų kažkaip keistai slėgė jo vyriškus pečius. Bundanti gamta nepabudino jo sielos iš savotiško snaudulio, ir jis stebėjosi kodėl. Larsas to nežinojo, kad ir koks nuostabus, gražus ir protingas sutvėrimas būtų vyras, jis yra niekas be moters. Bet tai atleistina, juk dar ėjo tik dvidešimt penkti jo nerūpestingo gyvenimo metai. 


Vieną lietingą pavasario rytą, vieną iš tokių, kai žmonės lieka namuose, išsiverda arbatos ir be tikslo žiūri pro langą, tikėdamiesi pamatyti einantį stebuklą, aplankyti Larso atvažiavo tėvai.
- Sūnau, - atgijo pavargusios senuko akys. - Pusė metų praėjo, kol vėl pasimatėme. Atvežėme nemažai naujienų. Kai kalbėjo Larso tėvas, rodėsi, kad į tave kreipiasi per amžius sukaupta išmintis.
- Brangusis, - tiek teištarė susigraudinusi motina.
- Na jau, na jau, motin, nėra ko verkti, - ramino sūnus mamą. - Džiaugiuosi, kad atvykote. Prašome į vidų.
    Priemenėje tėvai nepastebėjo naujo medinio suoliuko, kurį Larsas pagamino, o paskui dar išdrožinėjo pagražinimus, tačiau papriekaištavo dėl neišvėdintų staltiesių, kurios kabojo ten jau nuo praėjusių metų, ir dar tų senienų, kurių nepavadintum paltu, vilnoniu megztiniu ir kailine liemene. Tu juk žinai, kad man jie ypatingi, mamos trumpa atmintim nusivylė Larsas. Ji sako tą patį kiekvieną kartą, kai atvažiuoja.
    - Kas pas tave naujo? - paklausė tėvas ir nelaukęs atsakymo, prabilo - Nepatikėsi, kas atsitiko. Atsimeni Gudjensonų berną, tą angelėlį, kuris buvo kaimo mylimiausias vaikas, tai va, praėjusią savaitę, sekmadienį, po mišių, kai visi vaikai ruošia pamokas, tas žaltys pasivogė tėvų vežimą, sutaupytus skatikus ir išvažiavo į miestą. Grįžo po trijų dienų, dar neišsiblaivęs, arklys visas mėšlinas, apsiputojęs, o pats dar rėkauja sau važiuodamas, atseit, jį kažkas užpuolė. Kaime visos bobos dar iki dabar apie jį liežuvauja.
      - O koks kieno reikalas? - skeptiškai paklausė Larsas.
      - Ai, pakvailiojo ir tiek, juk dar jaunas, - pabandė juokais nuleisti motina. - Ar pamiršai, ko pats, jaunas būdamas, esi pridaręs? - nusišypsojo ir paklausė motina tėvo.
    Taip pasikalbėję keletą valandėlių apie visokius reikalus ir naujienas. Larsas stebėjosi savo tėvu. Šis, visada buvęs vyriškumo idealu, vyras, kuris išlaikė šeimą, sunkiai dirbo, buvo tylus, orus, dabar kalbėjo menkniekius. Turbūt suvaikėjo, pagalvojo. Šešiasdešimt ketveri gyvenimo metai, matyt, po truputį daro savo. Larsas naiviai tikėjosi, kad pats visada bus geras tėvas. 
    Taip jau atsitiko, kad po metų Larsas vedė. Susituokė paprastai, be iškilmių ir daug svečių, buvo tik artimiausi žmonės. Žmoną išsirinko vertą savęs: gražią, linksmą ir nebijančią darbo. Nepastebimai greitai prabėgo metai. Pirmieji šeimyninio gyvenimo metai, kaip ir daugeliui jaunavedžių buvo beveik idealūs: paslaugumas, lipšnumas, draugiškumas, rūpestis iš abiejų pusių. Tiesa, mėnesiams bėgant, brangioji virto žmona, o mielasis - tiesiog Larsu. Bet juk tai įprasta, ar ne?
    Vienas žmonos įprotis šiek tiek erzino Larsą - tai per didelis naivumas: visur ir visada Livija įžvelgė tik gėrį. Kitas pasakytų, o kas čia tokio, kaip tik tokiais optimistais reikia gėrėtis ir džiaugtis, bet tik ne Larsas.  Jis buvo visiškas realistas: net ir kritiškose situacijose mąstė šaltu protu, nepanikuodavo ir elgėsi užtikrintai. Tačiau svarbiau yra paminėti tai, dėl ko Larsas ja be galo žavėjosi. Nieko šiam vyrui nebuvo gražiau už natūralią moterį, nevaržančią savęs kvailais įpročiais, įsipareigojimais, prietarais. Moteriškumo grožis slypi paprastume ir natūralume. Larsas manė, kad moteris turi vadovautis daugiau jausmais ir instinktais nei protu, ir žavėjosi tuo pirmykštės moters elgesio samprata. Moteris jam buvo reikalinga tikrai ne intelektualiniams pašnekesiams prie arbatos, o patys žinote kam. Taip jau yra nuo senų senovės - taip ir turi būti. Bet ar tikrai, galbūt paklaus kas nors savęs?
    Kaip vakarą keičia naktis, taip ir rudenį keičia žiema. Kaip vienų žmonių įprastus rūpesčius keičia mažos malonios smulkmenos, taip kitų rutiną paįvairina koks nors netikėtumas.
Tais metais žiemos šaltis ir sniegas buvo ankstyvi ir pasirodė netikėtai kaip nelauktas svečias.
Sninga. Sninga be galo, be krašto. Nesuskaičiuojama gausybė snaigių krenta iš dangaus tarsi skubėdamos paliesti žemę. Ir, svajingai sušokus vienintelį savo gyvenimo šokį, ištirpti. Maždaug šitaip galvojo Larsas, kasdamas sniegą nuo takelio kieme. Didelis, rudas ir platus kastuvas judėjo rankose kaip gyvas ir atrodė kaip neatskiriama nuo šeimininko kūno dalis. Gražu pažiūrėti, kaip šauniai jie darbavosi. Šitaip padirbėjęs gerą valandikę, ir, neperdėsim, nusivaręs nuo kojų kaip senas arklys, grįžo į trobą puodelio čiobrelių arbatos ir užtarnauto poilsio.
- Na jau, tik nesakyk, kad pavargai, veltėdi, - pajuokavo Livija ir pridūrė - grįžk prie darbo.
- Bitute, gal apsikeičiam darbais? - kandžiai pasakė Larsas, mat tuo metu jo žmonelė suposi krėsle. Šį pasiūlymą iš kambario išvijo žavingas juokas, skardus ir skambus, kurį kaipmat sugėrė trobelės sienos. Nežinia, kas labiau mėgavosi tuo juoku: mediniai rąstai ar vyras. Kartais netgi gali kilti klausimas, kas gyvesnis: medis ar žmogus. Tiesa, daug kas priklauso nuo traktavimo, pavyzdžiui, sėdėjimą namie ar prie namo, ant žolės ar krėslo, galima vadinti tinginiavimu, laiko švaistymu, nuobodžiavimu ar panašiai, ir, tai galima vadinti rekreacija, meditacija ar masturbacija, žinoma, netiesiogine prasme. Spėkite, ar Larso ir Livijos požiūriai šiuo klausimu sutapo.