Velniškas susimąstymas apie visą tą rokenrolo keksą - Išrinktųjų kraujas

Nerimtos knygelės


Ne visada aplanko susimątymas. Peržvelgiau rašliavas apie šou verslą ir svarstau kiek. Iš kur atsirado ta roko pasaulio sumaištis? Ko gero jau rokenrolo žvaigždės apie 1956 metais perėmė iš džiazo žmonių afrikietišką pašėlimą, demonstruojamą scenoje. Na, kiek skaičiau „nerimtose“ knygelėse - Gimmy Krupa, baltasis Benny Goodmano bigbendo būgnininkas apie 1930 susilaukė pirmųjų laukinių žiūrovų ovacijų po savo trumpų solo tradicinio džiazo koncertuose. Šį „žaibavimą“ pasigavo spauda, radijas. Vėliau TV iš vis smaginosi populiarių atlikėjų ekscesais. Chuliganišką pašėlimą pradėjo eksploatuoti ir anglai. Pirmieji gitaras laužė ir mėtė į publiką „The Who“. Ar ne 1963 metais?

Begemotų pašonėje

Tai išsivystė gan natūraliai, o apie 1880 metais Naujojo Orleano vergai, atgabenti laivais iš Afrikos nekaltai rinkosi naktimis į miesto Kongo skverą, giedojo savo, giesmes, savotiškai meldėsi Dagomėjos, bei Katalikų dievams, sinkretiškai įvedė ir vudu kultą, pliekė tamtamais. Pašėldavo iki prostracijos būsenos šokio rately, lyg prie laužo Kilimandžaro papėdėje savo Afrikoje. Beje, būtent negrai gimtinėje, dėl puikios muzikinės ir būgnų terapijos, bei šokimo iki apkvaitimo, pasak medikų, išvengia nervų ligų. Vakarų Afrikoje net per laidotuves galiojo saikingo linksminimosi, seksualinių užuominų ritualai, o užuojautos pareiškimai būtų palaikyti dideliu netaktu. Bet nesugadinti senovės laikai ištirpo civilizacijos verpete.

Naivumas

Gan ilgai apie šią muziką svarsčiau  naiviai. Suprantama, muzikologai, kildinantys džiazą vien iš Naujojo Orleano ir Čikagos barų, bordelių - vienpusiški. Juk buvo ir bažnytiniai gospelai, vergų -laukų darbininkų dainos, kaimo bliuzai, visoks Kanzas sičio muzonas, vyniojamas Counto Basie ir Jay MacShano bugistų, kurie dar kruta iki šiol. Įsimintinas pokalbis įvyko Čikagoje, kai susitikau su didžiausios bliuzo įrašų kompanijos „Alligator Records“ bosu Bruce'u Iglaueriu. Papasakojau jam, jog Lietuvoje bliuzas yra gan intelektualios publikos saldainis. Ilinoiso žydas nustebo.
- Blues is a drinking music!

Baro muzika

Ko gero Lietuvoje bliuzas atrandamas pramintu keliu. Čikagos garsieji klubai, jei atvirai, man tais 1993-5 metais nepatiko, nors ištverdavau iki 2val. nakties, muzikantai keisdavosi, pamačiau ne vieną jų žvaigždę. Sugar Blue, Kinsey broliai ir kiti toje snarglinoje alaus ir tabako dūmų aplinkoje susivirškino ne itin respektabiliai. Šiais laikais mūsų klubuose jautiesi nesulyginamai prašmatniau.
Iglaueris teigia, kad 21 amžiuj bliuzas Amerikoje merdi, būtinas naujas kraujas. Visai tikėtina, jog koks Vilniaus Saška prasisuktų su savo rokenrolais, nes būtų ten egzotiškas ir pakankamai energingas, tarp nusususių ir jiems patiems pabodusių dangoraižių kalės vaikų. 1989 metais pats stebėjausi, kaip jankiai kaifuoja nuo maskviečių balalaikininkų grupės „KGB“ atliekamų bitlų gabalų legendiniame hipių paplūdimy Venice byče, Los Andžele. Ruseliai taip užvedančiai šutino „Lady Madona“ ir „O Blady-O Blada“ su savo milžiniškom ir nykštukinėm juokingom balalaikom, kad amerikonai leipo ir mėtė į slavų kepurę net dvidešimties dolerių banknotus. Bet grįžkim prie bliuzo.
Bruce'as niršta, jog šis puikus žanras netrukus, lygiai kaip ir diksilendas /beje, mano manymu iš vis viena puikiausių muzikų pasaulyje/ taps JAV muziejų puošmena, ne daugiau.

Nudrenuota nacijos muzika

Pasak čikagiečio, mažieji klubai, nors ir buvo nešvarūs, apšiurę, bet garantavo darbą bliuzo muzikantams. Nuo 2003 metų Šiaurės Amerikoje įsiplieskė „House of Blues“ - kelių tūkstančių vietų klubų tinklo mada. Pasak Iglauerio HOB mieliau pinigus uždirba propaguodami nupopsintą soul ir panašią, nudrenuotą, nusaldintą nacijos muziką.
Šešiasdešimtmetis Bruce'as Iglaueris - įdomus, užsispyręs tipas. Filmavau jį šiaurinėje Čikajoje „Alligator“ kompanijos patalpose. LTV rodė šį siužetą Andriaus Siudiko ir Petro Savickio laidoje „Žydrosios muzikos albumas“ 2001 metais.

Iššūkis

Amerikietis papasakojo, kaip jis susižavėjo Hound Dog Tayloro laukiniu nenušlifuotu bliuzu ir pasiūlė įrašyti šį negrą „Delmark“ firmai, bet pastarieji atmetė Bruce'o pasiūlymą. Tuomet jaunasis aligatorius pats sukūrė savo įrašų firmą, kurią per kelis dešimtmečius išstūmė į pirmaujančią pasaulyje bliuzo žanre. Jie siuntinėja naujus CD keliems šimtams žurnalistų, muzikos apžvalgininkų visame pasaulyje ir labiau rūpinasi bliuzo propagavimų, nei savo pinigine. Suprantama iš bliuzo Rotshildu netapsi. „Alligator“ tiražai - geriausiu atveju siekia tik 10 000 CD. Net ir B. B. Kingas, kurio produkciją leidžia stambesni rykliai, parduoda geriausiu atveju 100 000 diskų. Žodžiu, bliuzas - išrinktųjų kraujas.

Aligatorius

Pamenu tą rytmetį, kai apsilankiau įrašų firmoje. Patalpų nemažai, bet dirba tik koks tuzinas žmonių. Visi - entuziastai, nors CD pakuotoja Amanda klausėsi Meksų estrados iš kuklaus imtuvo. Matyt Iglaueris - puikus, tolerantiškas bosas. Tai nereiškia, jog neklysta, ar ko nors neabsoliutizuoja. Kai vėl apsilankysiu sinkopuotos muzikos tėvonijoje, pats įsitikinsiu, kas gi skamba „House of Blues“ klubuose, sumanytuose garsiojo rokerio ir „Hard rock cafe“ įsteigėjo Isaco Tigreto. O kol kas pasiklausykime vieno tipiško bliuzo:

Niekas manes nemyli
Tik mano mama
Bet gal ir ji man meluoja

/Beje su šiuo tekstu turėjau problemų, nes 1988 metais jį atsisakė spausdinti vienas patriotas redaktorius. Jis širdo: „Tauta atgimsta, o tu rašai - mama meluoja... kaip mama gali meluoti? „ Nenusileidau: „Bet, tai ir yra bliuzas, ar nori bliuzą pakeisti? Iškastruoti? „ Atlaikiau frontą ir straipsnis „Nemune“ apie B. B. Kingą išėjo be trumpinimų. /

Juokiuosi, kad neverkčiau

Billy Holliday mėgo sakyti:
- Juokiuosi, kad neverkčiau.

B. B. Kingas viename bliuze taip šaiposi:

Padovanojai man septynis vaikus
O dabar nori visus juos man sugrąžinti!