rojaus kampe

Kriokia pasamonė,
bando nepasiduot-
nenori likt izoliuota
ir šitaip save žalot.
Trokšta gyvuot pasaulio delnuos,
būt šildoma Sacharos dykumos.
Tačiau saulė skaisti
turi bučiuot iš toli,
kad lūpų glamonė nebūtų karti.
Vis reik gaivumos,
tyro lašo jausenos,
kurs sudaigina gyvenimą
ir teikia harmoniją tarsi originalus menas.
Tapyba, kūryba, eilės, vaidyba-
pramuša kietą mus supantį skydą,
atveria tolimus kraštus,
pasaulį skiriančius polius.
Žvelgi į tyrą debesų žaismą,
supies jų draugej,
tabaluoja kojos po peizažu vėlei.
Ten gelmės pažįstamos, gamta sudarkyta
ekskavalatorių, erozijos ir žmonių vyksmo.
Tad grįžti į padangę tarp minkštų debesų,
čia žuvėdra supuojas tarp baltų patalų.
Glosto ji žandą, mosuoja sparnais,
užlieja palaima, jauties nuostabiai.
Tiesi ranką į paukštį žavingą,
trokšti glamonės kaip motinos pieno viltingai.
Žuvėdra gudri- tu jai nerūpi,
ištiesia kaklą ir šauna i išsyk.
Ten auksu žiba getonas blynelis,
vilioja kekvieną nuklyst iš tiesaus kelio.


Žemyn žemyn, baltoji, sparnus nusvilsi ir verksi tyroji.