Migdoliniai sparniukai

- O Fėja yra nuostabi, aš ją mačiau. Ji visada šypsosi, ji visada švyti, ji visada gera, ji švelni. Ji juk FĖJA.
- Aišku, ji gali būti kuo nori. Juk ji BURTININKĖ. Visi vaikai žino, kad gerosios Fėjos dažniausiai pasirodo ne tikruoju savo veidu. Gali net apsigaut, jei nežinosi.
- Bet šiluma šildo, ji sklinda toli toli. Tai ją ir išduoda. 
- Man patiktų turėt tokią fėją...
- Man daugiau nieko ir nereikia. Aš džiaugiuosi tuo, ką „turiu”.
- Tu matei ją skriejančią pro pat tavo nosytę ir sakei, atsimeni kaip sapne. Tau patinka svajoti. Gal tai ir buvo sapnas?
- Ne. Fėja yra ta svaja. Aš dažnai su ja kalbėdavau. Mintimis. Nes fėjų balsas per daug gražus išgirsti ją vos pamačius. Taip gali ir sustingti dėl dvigubo grožio.
- O dabar nebekalbi?
- Įsivaizduoji, vieną rytą Fėja man į kišenę nutupdė susuktą saulėgrąžos žiedlapį. Pasakė, kad turiu juo pasirūpinti, o ji tuo tarpu spės atlikti kelis fėjiškus reikaliukus.
- Eik tu!
- Aga... Ir kas keisčiausia, vieną rytą iš to žiedlapio išsiropštė kita fėja. Tokia pati kaip ir manoji, bet dar mažesnė.
- Mažesnė?
- Taip. Va tokia.
- Ir kaip tu ją pamatei?
- Kvailelis! Fėjos visada švyti. Jų veideliai matyti labai aiškiai. Jie tokie dailūs. Ir figūrėlė - lyg išlieta iš deimantinės rasos.
- Ta mažylė su tavim irgi kalbėjo?
- Taip. Pasakė, kad jos vardas Meilė. Ir kad ji visai ne mažytė (aš netyčia taip pagalvojau), ji gali užaugti, jei turės kuo rūpintis. Dar sakė, kad gali ne tik užaugti, bet ir išgražėti (tada ji turėtų būti kaip angelas), tik jai reikia mano pagalbos.
- Pagalbos? Kokios?
- Aš turiu...
- O kad būtų kaip angelas... Ji turi sparnus?
- Kvailelis! Visos fėjos turi sparnus. Jie perlamutriniai ir švelnučiai. Suaugusių fėjų sparniukai būna migdoliniai - balti su rausvais apvadėliais.
- Aaaa...
- Taigi aš turiu jai padėt išgražėti. Jai reikia, kad rasčiau sau draugą su kita fėja.
- O kam kita fėja?
- Kvailelis! Fėjos tikros gražinimosi specialistės. Jos viena kitai sušukuoja plaukus, rasa nuplauna sparniukius ir pakvėpina blakstienas gėlių žiedadulkėmis...
- Tu radai?
- Ne. Mat ta mažylė fėja pamanė, kad aš - jos mergytė. O juk aš tik prižiūrėjau ją miegančią. Aš jau turiu savo Fėją. Ji labai nuliūdo, nes neturėjo draugo, kurį galėtų žadinti rytais ant nosytės nudrėbdama rasos lašelį. Fėjos apskritai yra labai, labai padykusios. Tau miegant jos gali surengti puotą tavo vardu ar net į pasimatymą tau pakviesti miesto elfą. Ir tas elfas net neįtars, kad tu - didelis žmogus.
- Ogo... O mažylė Fėja?.. Ji dar liūdi?
- Truputį. Bet grįžo maniškė ir jai kažką sušnibždėjo į riestą ausytę...
- Žiūrėk!!! Kažkas švyti!..
- Tai mano Fėja!!!
- O ten ta mažylė?.. Man šiek tiek baisu... Aš jas matau pirmąkart. Apkabink mane...
- Žiūrėk! Mažytė jau paaugo!

Dabar "mažylė" Meilė - JŲ abiejų Fėja. Ji visai didelė ir net turi migdolinius sparnelius. Jos fėja retkarčiais atskrenda į svečius pas Meilę, (aišku, su vaniliniu pyragu) ,bet kai ši ryte į saulėgrąžą suvyniojo Stebuklą visi suprato - atėjo laikas į pasaulį įžengti vienam mažam žmogučiui ir dar vienai mažai fėjai.

- Mieloji, ar jau gana šildyti pieną?
- Kvailelis! Meilė jam jau davė žemuogę... :)*