Didingieji Saliero žygiai

Tai pono Saliero – tai yra mano dienoraštis. Skaitykite, skaitykite nesidrovėkite. Žinau, kad kada nors kažkas vis vien turės jį perskaityti.

Birželio 15 diena
Štai atėjo ta nuostabiausia ir įsimintiniausia mano gyvenimo diena. Aš sužydėjau! Žinoma jūs nusistebėsite ir pradėsite bumbėti „Kas čia ypatingo“, nes jūs žmonės visiškai nieko nesuprantate - jūs nežydėsite. Ir tą saulėtą birželio rytą pirmąkart aš pažvelgiau į pasaulį kitaip. Pirmąkart supratau, kad aš ne vienas ir kokioje purvinoje lysvėje aš augu. Aš nutariau pabėgti į tolimąją Prancūziją. Manysite, kad tai didžiausia pasaulyje kvailystė kurią kam nors teko sugalvoti ir kad aš beprotis. Jūs iš dalies teisūs. Juk dar jokiam salierui augančiam Lietuvoje neteko aplankyti nepaprastosios Prancūzijos. Aš būsiu toks vienintelis ir nepakartojamas, nes negaliu užgęsinti savyje liepsnojančios prancūziškos sielos. Na jei nebūtų mano siela prancūziška tai turbūt ir likčiau čia gyventi, bet ji yra tokia kokia yra. Jūs turbūt jau nerimaujate skaitydami  ir jums nuobodu kaip niekad. Nieko nieko... Pakankinsiu Jus dar truputį aprašydamas savo gyvenamąją vietą – lysvę. Aplinkui vien purvas, nešvarumai, netoliese mėtosi supuvęs pomidoras, aplink jį apspitę šimtai vabaliukų ryjančių jo minkštimą. Vargšelis, juk dar vakar kalbėjomės apie artėjančias šalnas. Visai pamiršau šalnas! Jos prasidės maždaug po kelių savaičių. Man reikia skubėti. Aš ėmiau muistytis ir kažkaip išsilaisvinti iš juodžemio į kurį buvau įkalintas. Nepavyko. Dar vienas bendymas. Muistausi iš visų jėgų, bet nieko neišeina. Žemė net nekrustelėjo.
- Ką čia darai? - sukluso kažkas pagal ausį – klyktelėjęs atsisukau ir išvydau tarsi iš po žemių išdygusią (visai galimas daiktas), keistai atrodančią daržovę.
Jis į mane žiūrėjo plačiomis akutėmis sekdamas kiekvieną mano, net ir menkiausią  judesį. Tai buvo visai nedidukas, žalsvas Špinatas. Jo dar niekad nebuvau čia matęs.
- Nieko. Visiškai nieko, - pamelavau, nes nenorėjau, kad jis pamanytų jog esu idiotas, kaip, kad pamanėte jūs.
- Bet gi tu bandei... – jis nustojo kalbėti, pažvelgė į mane ir ėmė garsiai kvatoti.
- Kodėl juokiesi? – paklausiau šiek tiek sugėdintas, keistojo atvykėlio.
- Tu bandei išlysti iš žemės. Tai bent vaizdelis, gaila, kad agurkėlis nematė, - raitydamasis ant žemės ir kvatodamas sušuko jis.
- Koks agurkėlis?
- Ai, joks, - nustojęs juoktis šaltai atsakė ir nusišluostęs ašaras prisitatė, - Špinatas. Jaunesnysis Senjoras Le Kamonti de France Figaroti Piano Pavarotti Špinatas, bet jums, mano mielas drauge, tiesiog Špinatas.
- Jūs iš Prancūzijos? – nesugebėdamas nerodyti susijaudinimo paklausiau ryžtingu ir kupinu vilties balsu.
- Che che. Juokauji? Aš iš greta esančios lysvės. Jei būčiau prancūzas kokiems tikslams man važioti į Lietuvą, kad tavo lindimo sceną pažiūrėčiau? – Nusišypsojęs ištarė. Vėliau kiek susimąstęs pridūrė - Nors gal ir važiuočiau... Bet tiek jau to. Tu vis dar neprisistatei.
- Ech... Aš esu Salieras.
- Salieras? Tiesiog salieras? - pasipiktino Špinatas.
- Na toks mano buitinis pavadinimas... – nusiminęs prisipažianau.
- Nustok pokštauti, mielas drauge. Salierų  pasaulyje milijonas ir gal net dar daugiau, o Jaunesnysis Senjoras Le Kamonti de France Figaroti Piano Pavarotti Špinatas yra vienintelis. Tam ir reikalingi vardai.
Įdomu kaip jis įsimena visą savo vardą?
- Tau reikia geresnio vardo. Daug geresnio. Manau Juozas Kazys Binkis Antrasis iš Pirmųjų tiks.
- Kodėl būtent toks?
- Nes tu gimei iš lietuviškos sėklos, mielas drauge. O aš iš prancūziškos, - paaiškino Špinatas, tarsi apsidžiaugęs užduotu klausimu.
- Tai gal tu žinai kur Prancūzija?
- Žinoma, kad žinau.
- Tai gal gali pasakyti kaip į ją nukeliauti? – paklausiau, šiek tiek nusiminęs, nes maniau, kad galiu pasirodyti per daug įkyrus jei tiek daug klausinėsiu.
- Ne dabar. Dabar turi išmokti savo vardą mintinai. Tai neturėtų ilgai trukti. O man metas atsisveikinti. Sudie, - Špinatas pamojo lapeliu ir dingo tamsoje.
Ėmiau mokytis savo vardą. Buvo išties sunku, net tokiai galvotai daržovei kaip man. Besimokydamas užmigau.

Birželio 16 diena
Išaušo saulėtas rytas. Paukščiai čiulba gražiausiomis giesmėmis. Mano žiedas šiek tiek apvytęs, bet vis dar žydi. Bandau prisiminti vakar dieną. Špinatas! Vardas! Reikia mokytis... Prie vardo sedėjau gal kokią valandą, gal net dvi, bet kai išmokau  paukščiai nebečiulbėjo. Pažvelgęs į dangų supratau, kad tuoj prapliups lyti. Špinatas vis dar neateina, turbūt nusprendė likti žemėje. Jis kažkaip sugebėjo ištrūkti iš dirvos, gal vis dėlto pavyks ir man. Susikaupiu. Imu muistytis iš visų savo menkų jėgų, bet nepavyksta. Gal špinatas man padės? O, kad tik jis greičiau sugrįžtų. Lyja. Nuostabusis lietutis atgaivina mane. Aš pasijuntu lyg naujai atgimęs. Lyja vis smarkiau ir smarkiau ima pūsti galingas šiaurės vėjas. Špinate, sugrįžk! Aš pasiilgau tavęs...  Gal jis nusprendė išvykti į Prancūziją vienas? Ne to negali būti... Vėjas pučia labai smarkiai ir tikrai nežada nurimti. Ilgainiui jis virsta audra. Aš susigūžiu, bet negailestinga audra ištempia mane iš dirvos ir nuneša tolyn.

Birželio 17 diena
Pabundu apsvaigęs ir sumaitotas.  Tikiuosi aš Prancūzijoje. Bandau atsistoti ir staiga pajuntu, kad aš be žiedo. Be savo didžiausios brangenybės, nepaprastojo turto. Vienas, sudraskytas ir net nežinau kur esu ir visa tai tik dėl kvailo noro patekti į Prancūziją. Jei nebūčiau svajojęs, o ruošęsis audrai, dabar būčiau ramiai augantis savo dirvoje. Aš susiriečiu į menką daigelį ir užmingu.