new york pirmutinė dalis, Luanos užsakymu

nu aišku aišku Niujorkas buvo svarbiausia vieta. ir įdomiausia. bet dabar lai ten Agnė vargsta

beje, jos gimdienis kaip tik. sveikinu, dukra! Pasiilgau: (ir džonsono labai. 7 metelių nemačiau

tokia esė intriga netikusi su ašarom. o taip
aš suprantama ten basčiausi ir čia likusius visus mylimus nemylimus xankinau. geras bastardas buvau.

ai, geras bajeris, po kelių metų apatijos Kaunensy jau galutinai sugrįžus iš NY atsičiuxinau ir nuėjau į Laisvės alėjoje koncertą.

ŽASAI grojo. Atrodo „medios“ atidarymas, ar koks kitas velnias buvo. nu jie pavarė netikėtai taip švariai... pagriebė už dūšios.

„Lietuviai vėl atvarė... „

kažką tokio patriotiško. nors su fonograma, bet paėmė už jaknų stipriai, buvau nepratęs prie tokio tautinio energetiškumo didingo. nu galingo ir nebanalaus ir draiwowo.

apsiašarojau. ne taip nyku pasidarė identifikuotis su tauta. rimtas. nu ką čia slėpt. led zeppelin neturėsime niekad. dabar kiti laikai. šutina DJ INGNAS. ir visai tvarkingai. nueinu pasistumdyti į klubą. kaip ten

exit. lt atrodo ar ne?

labai modeliškų panų atvaro, tai vieną sykį prašokau iki septynių ryto, be alkoholio, kavos ir be jokio dopingo... prisiekiu. tik tonikas. nu kokios penkios bunkutės švepso. ir nieko nerūkau, net tabako. ir kavos net nebegeriu, nei arbatos jie neturi.

tai klube niekas perdaug nespokso, xad senas. nu man 51. kai kurie gali būti vos ne anūkais. anūkę aišku užtraukti nesinori. chm. ok. prie naujorko esė grįžta haris. čia negražiai pajuokavau.

pirma kartą kai įkišau nosį į Manhataną, nepagavau minties. tai buvo Soho, na pirma vieta, kai pradėjau kažką mąstyti. nu oho nebuvo minties tokios. ir net nesuvokiau kokia didelė įvairovė. bet iš karto labai patiko. tie juodi rūbai dominuojantys jaunimo. ir nuotaika tokia laisvamaniška, panos eina rūkydamos. dabar jau čia iš dalies Niujorkas. Kai kas net ydomiau Vilniuj ir Kowno.

Daugumau lietuvių nepatinka NY štai kas.
- Visko per daug!
Skundžiasi jie.

Nu, aišku apie tą miestą galima pasakoti be galo. Štai einu pirmomis dienomis su tokiu kunigu VYtautu Palubinsku, augusiu Argentinoje. Jis rašo net sonetus ispaniškai, kalba ispanišku akcentu. Tai father Vito daužo su lazda namų sienas ir taip garsiai sako:
- Va, visi šitie namai geležiniai!

Nebūtų dašutę. Nudažyti, tarsi mūriniai atrodo. Aštuonių, šešių, dešimties aukštų. Vis apie Soho rajoną pasakoju..

- Čia toks Mekas gyvena.
- A, pas mano tėvą prie vokiečių dirbo.
- Tai užeinam.
Kunigas pagyvėjo.
Užėjom, Mekas pasiteiravo kaip mama.
- Gyva.
- O tėvas?
- Seniai mirė. 1968.
- Jis buvo kaip ir mano mokytojas, atsivežė iš kaimo į Panevėžį dirbti jo pavaduotoju.
- Kai buvo „Panevėžio Apygardos Balso“ vyr. redaktorius?
- Jo. Girdžiu naktį žirgai atvažiuoja. Išvirto iš rogių. Ir išsivežė į Panevėžį.

Nu kalbam su Jonu Meku. Brodvėjuje tada jis gyveno. Šeštas aukštas. Butas milžiniškas, buvusi manufaktūra. Pilna kino justų, knygų...
Kitą kartą su juo kalbant toks jo draugas niujorkietis irgi filmininkas pas jį svečiavosi, tada kaip tik savo LTV laidai „vakarai“ filmavau. Tai jis mane pristatė:
- Čia Šiaurys.
Paaiškino, kad ne vardas tai, o „Šiaurė“...
O tas tipas nustebo:
- Ar Lietuvoje priimta žmones pasaulio kraštais vadinti, ar tokia tradicija jūsų?...
O Mekas rimtu veidu xujarina:
- Nu, sovietai įvedė kai kurias tradicijas...
Nesusijuokiau, bo pats filmavau, tie kadrai išliko, nežiūrinti visų mano bradiagos kraustymųsi.
O tą pirmą vakarą, po Meko su kunigu užsukom naktį dar į kavinę. Moteris tokia prisikabino:
- A, kokia čia jūs kalba kalbate?
- Lietuvių.
- O, aš irgi iš Europos, tėvas vokietis.
Po minutės, jau skuba, atsisveikina:
- Ar galima jus pabučiuoti?
Ji mane pabučiuoja. Tada kunigas:
- O mane?
Ji pasilenkia ir šūkteli pamačiusi jo kryželį:
-Oi, ką aš padariau, kunigą pabučiavau, mane tėvas užmuš!
Žvengiam visi.
Na va, tokių bajerių sočiai naujorke.
Nesikompleksuoja, panos ir pačios dažnai rodo iniciatyvą.

Pats irgi esu ir Manhatane gyvenęs ir priemiesčiuose. Kaip rokeriui itin patikdavo Vašingtono skvere savaitgaliais, kai susirinkdavo seni hipiai su gitaromis ir visus senus gabalus šutindavo. Irgi nufilminau. Ko gero iki šiol jie renkasi. Ten kelios chebrytės yra. Na, nieko taip jau labai nuo mūsų nesiskiria, gal kiek energingesni, jei atvirai. Ir geriau angliškai moka dainuoti. Bet vienas detonavo kaip Pabradės davatka.

Niujorke vasaromis baisiausi mėnėsiai yra rugpjūtis ir rugsėjis. Oi pavaro tada celsijaus iki 45, + ta Atlanto  drėgmė beprotiška.
Bet miestas turi savo atgaivą - tuo metu finansuoja nemokamus koncertus vidutiniokams. Centriniame parke.
Esu aprašęs juos net „Lietuvos ryte“. Tipo buvau jų reporteris. Gedvydas Vainauskas siūsdavo po 500 dolcų į mėnesį. Vis vien tekdavo badauti, nuoma daugiau kaštavo.

Tai buvo 1995 metų vasarą. Koncertavo visą mėnesį:

Patti Smith

John Cale
G. Love and Special Sauce
Solomon Burke
Stereolab

Patti Smith deklamavo kelias valandas vien poeziją ir tūkstančiai pankų tylėjo, išsižioję klausėsi jos eilių apie meilę. Gitaros stovėjo sau. Nu, nustebino tada. Tik po kelių valandų įjungė gitaras, gal dvi minutes pagrojo su keliais vyrais.

Kieta moteris, beje.

Ir visi skirstėsi patenkinti. Smalsu kas tokiu atveju Lietuvoj nutiktų... oi... gal jie ją gerbia, manau. Jai kokia 60. Vis pankė.

KIČAS

Varkulką neseniai sutikau Kauno mieste, jis sako, matė ir Niujorke kičo. Jis ten 12 metų  pratempė. Ne kaip kol kas atrodo. Neatsišėrė lašinių. Suvalgo kiaulės koją ir sako:
- Oi, kas dabar bus?
Arba išgirsta varpus skambant ir žegnojasi lauko kavinėje „Skliautai“. Toks jo bajeris

Iš tikro Niujorke viskas čia pat. Štai ėjau kartą po darbo sunkaus Brodvėjumi. Žiūriu Allenas Ginsbergas šlubuoja. Primečiau - liūdnas, o ir aš nusistekenęs buvau. Tai net nesustojau, nors mačiau kad nori žodžiu persimesti. Gaila, aišku, netrukus mirė. Nežinojau tuomet, jog serga. Būtų daugiau apie Kerouacą, ir Jaggerį papasakojęs, po velnių.

Jie pagavūs tipai.
Vieną vasaros rytą sušalau, toks vėjas buvo nuo Hudzono. Nusipirkau juodus marškinėlius. O pardavėjas toks šypsosi ir sako:
- Jis dabar eis, kalbins bliuzo muzikantus...

Na, va, kokie tie niujorkiečiai savi. Ne visi ir ne visda.
O dabar, 2006 liepos mėnesį Kaune maklinėjau tokiam kieme. Žiūriu vaikai ant sienos užvarė grafiti tokį riebų:
„RITA ČIULPIA“
Raudonais dažais begėdžiai paskelbė apie draugės nuodėmę.
Jo, galvoju, negeri berniukai. Visų pirma, gal, deja ta Rita visai ir nečiulpia, o jei ir taip, tai VERTYBIŠKIAU
jei jau taip nori rašinėti, lai pagiria:

RITA - SUMANI MERGAITĖ

atsiprašau, už didaktinį toną, o mergaites gerbt ne Niujorke išmokau. Jurbarke, cha! Niujorke reikėjo nuo dangoraižių pamyžt, idant susivokt, jog ne šventieji puodus lipdo. Nors gera buvo per pietų pertrauką sysioti žvelgiant į tuos šimtamečius milžinus. Aleliuja! Manhatane taksistai vežiojasi buteliukus, pamyžt tai nėra kur...
O, prisiminiau, netoli Johno Lennono žemuogių pievelės Centriniame parke, prie paminklo Jogailai toks bičas dažnai gitara brūžina rokenrolus. Ant marškinėlių užsirašęs:
„Pauliau, kur vinys? „ o kartais:
„Dievas myli, mes pristatome“

b. d.
ai houp