Tylos balsas

Šiandien taip nuostabiai snigo. Miestas atrodė lyg per pagalvių mūšį - aplink buvo tirštai balta. Neatskirsi, plunksna ar snaigė nukrito tau ant plaukų.
Stovėjome po parko medžiais ir tylomis žvelgėme į tolį. Buvau taip pasiilgusi to šalčio, tos tylos, sukaustančios viską aplinkui. Gatves, žmones, net medžius. Niekada parkas neatrodo tos gražus kaip žiemą. Visiškai tuščias. Horizontas susilieja į vieną pilką liniją, o čia, po tavo kojomis - baltas popieriaus lapas. Gali jį išrašyti kaip nori. Išvaikščioti pirmyn, atgal, nupiešti angelą, atspausti pirštinėtos rankos antspaudą... Tolumoje nesigirdėjo automobilių gausmo, nei paukščių sparnų plazdėjimo. Mes užsidarėme šiame baltame pasaulyje. Ir aš jį Dievinau. Kartais, čia galėdauvau išgirsti tylos balsą.
- Ko tyli? - paklausė jis
- Ššš... - tariau puse lūpų
[Nereikia, neversk, neleisk jai išeiti]
- Kas nutiko? - sušnabždėjo
- Ša!
- Kodėl?
- Tu trugdai man klausytis
- Ko? - nustebo
- Jos
- Kas ta ji?
- Tu neleidi man išgirsti tylos balso, - atsisukau
Jis nusisuko. Kiek patylėjusi vėl nukreipiau žvilgsnį.
Nebegirdėjau jos. Aplink nejudėjo nė šakelė, net pačios snaigės sustingo ore. Bet nebegirdėjau jos balso. Ji nutilo.
- Tu man visada atrodei kažkiek trenkta, - pasako jis
[Tu atėmei iš manęs tylą. Negi dar drįsti kažko reikalauti?]
Grįžk! Mano nebylus šauksmas aidėjo snaigių verpetuose. Pakėliau nuo žemės gabalą sniego ir suspaudžiau delne. Pamažu pro pirštus prasiveržė vandens lašai ir krito ant sniego.
Aš verkiau tavęs.
- Ką tu darai? Padėk
- Oj, užsičiaupsi tu kada nors ar ne??! - surikau
- Puiku! Kalbėkis su ta savo tyla viena
Jis nuėjo.
Pro pirštus krito šilti vandens lašai, tirpdydami sniegą.
Aš verkiau tavęs.

----

- Tu grįžai?
- Taip
Ant jo plaukų krito tos pačios snaigės.
- Ir pažadu, daugiau niekada tau netrugdyti klausytis tylos
Atsisukau ir apkabinau jį.
- Nereikia, - sušnabždėjau, - man nebereikia tylos. Nutildyk ją.