Siaubo istorija

Viename tolimame miške atsitiko nelaimė: pasirodė siaubas. Tą siaubą pirmasis pamatė kiškis ieškodamas kiškio kopūstų. Šokuoja sau žvairys tik žiu pabaisa didžiulė, su dvien ragais, keturiom rankom ir šešiom kojom. Iš tos baimės kiškis pamiršo ir kopūstus ir kad gerti norisi. Lėkė per mišką kiškis ieškodamas nebe kopūstų, o didvyrio. Belėkdamas sutiko lapę. Laputės nagai žiba, kailis žvilga, bet kiškis nė žodžio apie tai nepasakė. Sumalė kažką apie baisuoklį. Kai laputė pagaliau suprato ką kiškis ten sumalė, dar pamasčiusi tarė:
- Negaliu, kiškeli, tau padėti prieš pietus pas šarką, per pietus arbatėlė pas šešką, po pietų šokiai su briedžiu... Padėčiau jei tik laiko turėčiau.
      Pastovėjusi dar truputį lapė nulėkė gilyn į mišką.
      Kiškis nušokavo pas vilką. „Na jau pilkis tikrai padės“ - tarė sau žvairys. Pabėgėjęs kelio galą rado vilką gulintį ant tako, visą sulysusį, išdžiuvusį. Kailis nušiuręs, paakiai juodi. Kiškiui tai nėmotais, sumalė jis vėlei visą istoriją ir pasiguodė kad lapė nepadėjusi.
- Žinai kiškeli... Padėti negaliu... Prasta savaitė buvo... Nė ėriuko nepagavau... Mirštu iš alkio... Dar tie piemenys su botagais naujais... Kailį išvanojo... Ir guliu čia galo belaukdamas...
      Nieko daugiau kiškis nebeklausė, nulėkė pas mešką, o ta mat miega priešpiečių ir popiečių miegą.
      Slenka pamiške lėtai kiškelis vargšas ir sutinka ežį. Ežiukas šis mažiukas, bet protingas kaip dvi lapės. Tai ir klausia kiškio kas nutikę. Kiškis trečią kartą iškloja kaip siaubą sutiko. Ežiukas nieko nelaukęs nupuškavo pas siaubūną ir netrukus grįžo mirdamas iš juoko.
- Kas gi taip juokinga? -išlemeno kiškis.
- Tai kad jūsų „siaubas“ - paprasčiausias kelmas išvirtęs šaknimis aukštyn, - paaiškino ežiukas.
Taip ir baigėsi siaubūno istorija, vėliau ežiukas paskelbtas didvyriu, o kiškis iš gėdos savaitę miške nesirodė ir niekas iki šiol nežino kur jis buvo dingęs.