Mėlyniavimas

Ta vasara buvo ypatinga: išmokau važiuoti
dviračiu, pirmąkart įsliuogiau į medį greičiau,
nei tamsa apgaubia dangų, rinkau mėlynes
ant rankų, ant kojų ir vieną kartą miške.

Užburtame miške mudvi su pussesere, žinoma, - karalaitės.
Sekėme viena kitai pasakas ir paskui varlytę,
būsimą princą. Klampu, drėgna, mėlynuoja
dangūs ir akys. Čepsėjom: uogos sultingos,
rūgštokos. Iškilmingai,  po vieną į burną
ir ilgai ilgai po liežuviu. Mus matė mėlynė
dangaus ir miško laumės, kuriomis tuomet žavėjomės.
Vakaras įsisiūbavo, tamsa užgrobė kelią
namo: išsigandusios skubinomės, aplenkdamos
savo ir medžių šešėlius.

Nei tą vasarą daugiau nebeuogavom, nei kitą. Pradėjom
eiti į mokyklą, sužinojom, kad laumių nėra ir nebūna.
Pasidarė gėda, matyt, todėl nebesišnekam.
Nors kartais, kai važiavimo dviračiu nuovargis mane
okupuoja, uogaučiau: rinkčiau gervuoges su
Sylvia Plath arba tiesiog - mėlyniaučiau.