Pakalikai

Ant pašiurpusio kūno bėgioja
Šimtas vienas mažų pakalikų
Jie kas vakarą plauna tau kojas,
Į tave kaip į Dievą jie tiki.

Nors mažučiai, bet turi ambicijų -
Karts nuo karto maištaut sugalvoja,
Vieną dieną parašė peticiją -
„Kada mus prisiminsi, mieloji?”...

Po ambicijų seka savigarba
Tavo meilėms jie pakiša kojas.
Patenkinti kimba į darbą -
Tu jau sukis kaip nori, mieloji...

Ant jų kojų nerasi plaukelių -
Su jausmais visus depiliuoja.
Karts nuo karto sau iškelia balių,
O iš ryto vėl po kojom tau puola...

Po pašiurpusį kūną bėgiojo
Šimtas vienas mažų pakalikų
Vakare iki šimto skaičiavo,
O tą vieną sargyboj paliko...

Iš nutilusio kūno pabėga
Šimtas mažų pakalikų.
Vienas tave temylėjo
Ir tas vienas tylėt pasiliko...