Gyveno garbingoi rusijos žemėj Alioša Pechovičius. Stiprus ir tvirtas jaunuolis buvo, bet apie gyvenimą mažai nusimanė.
Turėjo draugą – Ilijų Simirnovą, protingą kaimynų vaikį. Gerai sutardavo jiedu, Ilijus Aliošą gyventi mokino, o Alioša gindavo Ilijų nuo neklaužadų.
Viena vakarą užsiliko draugai daržinėje, įnirtingai diskutavo, ir ginčinosi, net nepastebėjo kaip sutemo.
Pagaliau išlindę iš daržinės nusigando jaunuoliai, tėvas buvo prigrasęs naktį nevaikščioti po kaimą. Drasaus būdo Alioša drasiai žengė per kaimą.
Iš paskos baikščiai tipeno Ilijus. Staiga keisti garsai sklindantys iš namo patraukė vaikisčių dėmesį. Lyg ir mergina dūsauja. Narsuolis Alioša Pechovičius šoko gelbėti merginos.
Įsiveržęs į kambarį, kuriame buvo mergina Alioša neteko žado. Mergina gulėjo lovoje, o ant jos buvo užgulęs vyriškis. Negana to, mergina kartoja: „mylėk mane, mylėk... “.
Nežinodamas ką daryti Alioša atsipempė savo draugą pažiurėti. Susižvalgė draugai ir spruko iš ten kiek galėdami. Likusį kelią niekaip neatsigaunantys vaikinai tylėjo.
Kitą dieną Aliošai ir Ilijui niekaip iš galvos neišėjo tas keistas žodis: mylėk. Alioša nupasakojo visą situaciją motinai, tačiau toji nuraudo ir liepie klausti tėvo.
Tas liepė klausti senelės, senė kaimyno, taip ir siuntinėjo jaunuolį po visą kaimą, tačiau niekas jiems neatsakė. Nusiminė Draugai ir nusprendė teisybės ieškoti už kaimo ribų.
Išsiruošė į žygį, susikrovė daiktus ir patraukė į rytus. Keliavo dieną ir naktį, tačiau sutiktieji išgirdę klausimą arba juokdavosi, arba bėgdavo nuo jų. Kur buvę kur nebuvę pasirodę totoriai.
Drasaus būdo Alioša priėjo prie jų vado ir klausia: „garbingas totorių vade gal galėtum mus, kvailus kaimo vaikus, pamokyti kas yra meilė.
„Jo bl... aš jus taip pamylėsiu, kad daugiau nenorėsiti“, atsakė totorių vadas gniauždamas lazdą.
Guli du draugai, kraujuoja. Atsisuka Alioša Pechivičius į savo draugą Ilijų Simirnovą ir klausia: „Supratai ką nors? “, „Nifigą, bet manau tai ir yra meilė. “
Taip ir išmoko Ilijus Simirnovas ir Alioša Pechivičius išmoko mylėti.