Eseistnė Donelaičio „Metų“ interpretacija

Šitas kūrinėlis buvo rašytas kaip interpretacija per lietuvių kalbos pamoką, bet kiek neatitiko žanro reikalavimų dėl apimties ir turinio, taigi gal pritiks čia...

  Kaip žinoma, didžioji dalis literatūros kūrinių gimsta įkvėpti meilės. Beveik visi likę – jai sinonimiškų jausmų, tokių kaip garbė, patriotizmas ir panašiai.
  Bet ar įmanoma rasti tikrą, grožinį kūrinį, kurį įkvėpti būtų paskatinęs ... pyktis?
  Aišku, čia neturima omeny gryna neapykanta, žvėriškas (ir mūsų laikais dažnokai žmonėms būdingas) pasiutimas ar kiti tamsūs jausmai. Kalbama apie grynai žmogišką įpykimą, sukeltą aplink vykstančios neteisybės, kuris atleistinas net kunigams ir kartais paskatina žmogų padaryti titaniškus darbus. Pavyzdžiui, parašyti poemą.
  Kristijonas Donelaitis, prieš kelis šimtus metų sumaniai tvarkydamasis savo parapijoje ir matydamas žmogiškumo stokojančią tų laikų kasdienybę, ėmėsi maišto. Labai savotiško, galima sakyti krikščioniško ar net humanistinio, nesuteikiančio žmonėms laisvės, o ir išvis beveik nieko nežadančio, užtat duodančio viltį. Keli hegzametru sudėlioti pamokslai, su grafomanišku užsidegimu kas sekmadienį dešimt metų skaitomi mažoje kaimo bažnytėlėje, kaip matome, gali padaryti stebuklus. Taip pasiekiami bent trys tikslai – užkliudoma surambėjusi stambiųjų žemvaldžių sąžinė (ponai priverčiami nors kažkiek pagalvoti apie tai, ką daro), paskatinami, į teisingą kelią nukreipiami ir paauklėjami paprasti žmonės (nori nenori, bet „Metus“ galima laikyti pirmąja Lietuvoje socialine reklama) ir galiausiai – gaunamas nors ir savotiškas, bet visgi pirmasis ir daug žadantis grožinės literatūros kūrinys (žinoma, vargu ar pats Donelaitis šį tikslą turėjo minty).
  Be to, visame veikale jaučiamas lyg ir tikėjimas – o gal tai pasieks ko nors aukštesnio ausis, gal visgi koks nors pakitimas įvyks ir žmonės pradės gyventi geriau. Gal...
  Šiaip ar taip, poemoje – pamoksle matomos ir kai kurios inovacijos. Ypatingai iškeliama žmonių lygybė, - tai, apie ką tamsesnė aukštuomenės pusė nebuvo nei sapnavusi. Atskleidžiamos biblinės tiesos, išvystoma ne viena iš esmės atnaujinta idėja – ir dar visa tai įvyniojama į stulbinančiai menišką, vaizdingą aplinką, kuri per įvairias alegorijas puikiai gali veikti žmogaus sąmonę.
  O paskui kyla ginčai. Kas tai? Romantizmas? Realizmas? O gal hipotetinė romantinė realistika, iki kokios daugumai rašytojų dar augti ir augti?
  Taigi telieka tik stengtis – ieškoti, bandyti perprasti ir suvokti kažką, kas pagimdyta žmogiško pykčio ir paversta pamoksline ode XVIII a. Lietuvio buičiai.