Mirtis ( tiesiog apmąstymai)

Žmonės vaikšto žemėj, ant žemės, po žeme
Vaikščiojimas, šiuose trijuose pakopose skiriasi. Skiriasi greičiu, aplinkybėm bei samprotavimu.
Nėra nė vieno išminčiaus, kuris būtų neigęs pomirtinį egzistavimą. Nėra nė vieno žmogaus, kuris netikėtų juo, antraip šioje žemėje jo nė nebūtų. Stipriau įsigilinus, suprantame, jog nėra apskritai nieko. Nei aplinkos, kuri mus supa, nei televizoriaus, kuris stovi kampe, nei veidrodžio į kurį mes žiūrime kasdien. Mūsų atspindžio jame taip pat nėra, kaip ir kūno, kaulų bei kraujo. Egzistavimą, čia ir dabar suteikia mums aplinkybes, kuriuose mes gyvenam. Kartu ir daiktus, žmones, bei planetą, visatą. Karu su kiekviena sekunde keičiasi aplinkybės, o kartu ir mūsų mąstymas. Mąstymas, tai yra tai, kaip priimam vieną ar kitą aplinkybę, ir kaip sprendžiame iškilusius uždavinius. Vieni žmonės, nepaliaujamai kovoja, kartodami: - Kodėl? Ir stengiasi viską pakreipti savo supratimu tinkama linkme, tačiau galų gale, jie nepakeičia nieko, o tik dar daugiau pasunkina jas. Kiti, stengiasi susitaikyti, ir keisti tai ką gali, o ko negali, nuolankiai priima. Taip dažniausiai daro išminčiai, bei labai daug gyvenime susivokę žmonės. Na o treti, nieko nedaro. Ir aplinkybės jiems visiškai vienodai šviečia. Jie tiesiog egzistuoja. Iš šios „rankas nuleidusiųjų” kastos, vieni pasiduoda ir skirtingais būdais pasineria į atitinkamus apsvaigimo laipsnius. Kaip bebūtų, visi šie žmonės gyvena žemėje, ir visi jie iš gelmės yra lygus. Vienodi, kaip du vandens lašai. Šias kąstas skiria tik laikas. Ir vienintelis jis, jas vėl suveda.
Kai pirmą kartą teko susidurti su mirtimi, iš pradžių buvo keistą. Po to liūdną, po to iškilo savaime suprantamas klausimas: - Ar ir man taip bus? - Tačiau trečią dieną toptelėjo labai paprasta mintis. Kol esu gyvas, turiu padaryti kažką ką sugebu, jog žmonės po mano mirties stengtųsi nebijoti jos. Žiūrėdamas į negyvo žmogaus užmerktas akis, kuriuos bylojo apie tai, jog šis kūnas negali nieko, nieko išskyrus ramiai gulėti, supratau, kad reikia stengtis gyventi taip, kad mirus, šios mirusios lūpos jau daugiau nieko nenorėtų pasakyti. Nežmoniškai skaudina, kai nori, bet  negali. Šia akimirką, mano pirštai juda, spausdina raides, o akys žiūrį į monitorių. Protas mąsto. Kas bus po sekundės nežinau. Mane gali pakratyti elektra ir aš galiu kristi negyvas. Tik va, žodžius, kuriuos parašęs bučiau iki savos valandos, jūs tikrai perskaitytumėt. Bet negalėtumėt sulaukti tęsinio, nes manęs jau nebebūtų. O jei lauki tęsinio, peršasi išvada, jog autorius dar ne viską pasakė, tai ką norėjo pasakyti. Vadinasi mirti tikrai dar nenoriu, nemanau, jog nori ir tu.
Vedos, autoritetingi šaltiniai teigia, jog sielos prigimtis yra nedirbti, o linksmintis bei švęsti. Gyventi be problemų, ligų, senatvės ir mirties. Ši aplinka, kurioje dabar egzistuojame, tiesiogiai laužo mūsų prigimti, ir mes priversti dirbti, daryti tai ko nenorime sirgti, mirti, badauti ir skęsti. – Mes kankinamės, vienaip ar kitaip, kančia mūsų neaplenkia ir nėra nė vieno žmogaus, kurį ji aplenktu.
O kenčiame, dėl paprasčiausio dalyko. Dėl to, jog per savo godumą, patekome čionai, kur mūsų sielos įkalinamos į vienokias ar kitokias gyvybės formas.  Vedos sako, jog siela niekada negimė ir niekada nemirs. O niekada yra ši akimirka. Priešingai materialiame pasaulyje, vos tik gimęs kūdikis pasmerkiamas mirčiai. Suskaičiuotas kiekvienas jo įkvėpimas bei iškvėpimas. Kol protas dar nesuvokia, kas yra mirtis, tol pasaulis atrodo stebuklingas,  be kančių ir nemalonumų. Tačiau kiek vėliau, kai protas suvokia, jog yra galas. Pasaulis, kuris supo lyg toliai pamažu pradeda irti. Nykti, ir atsiranda baimė. Baimė viskam. Visos baimės, kokios tik yra, stipriau įsigilinus susiveda į vieną klausimą: „Ar tai nepakenks mano būčiai”. Na savaime suprantama iš šio klausimo išvedame kitą: „Kaip šią būtį padaryti geresnę”? Vieni tariamai jaučia pagerėjimą, kai lipa per kitų galvas ir siekia naudos tik tai savajam materialiajam „aš”  Kiti žudo ir vagia, galvodami, kad nuo to bus turtingesni. Treti stovi ant kampo su ištiesta ranka ir prašo blizgančių monetų, tačiau galų gale, visi šie žmones lieka stovėti tuščiais delnais vidurį lauko. O atitinkamam laiko tarpui prabėgus, šie delnai virsta į dulkes, o dulkės pakyla į orą ir nusileidžia į žemę tapdamos naujo kūno dalim. Supratime gimsta palaima, nežinojime kančia. Vienintelis troškimas, neatsiejamas nuo žmogaus bei sielos, yra - meilė. Tačiau šiais laikais meilę, bandoma sutapatinti su daiktu. Žmogų, kurį myli, sąmoningai ar nesąmoningai, trokšti kad ir jis tave mylėtų.

Kombinacijos rankų susilieja su žeme.
Žemė jas tampo skersai išilgai.
Oras priduoda vis kvapų kitų,
o vėjas išnešioja juos visur.
Visur ir visada gimstame mes
Nepaisant, to,
jog kartais už mūsų tėvus,
numirštame mes.
Ir nors tai neliūdesys,
Gėles padėję, mes pardedam verkt...

Mam, parnešiau šiandien tik pusę baltos,
Nepyki už tai, kad sūnus aš ne koks
Po tūkstančio metų, kitoj erdvėje
Šis balsas vėl taria:

Mam, parnešiau šiandien tik pusę baltos,
Žinai, ilgai aš mąsčiau ir nusprendžiau kitaip
Rytoj rytą, pakelsiu bures,
Nuplauksiu tenai, kur dalina baltas
Parvešiu aš laivą, gal du, įvalias
Vaišinsim visus, ir visi baltą jaus.
Mes juoksim lyg ryto, aušros mėlynos
Kai akys pavargs ir nuspręs pailsėt
Baltos jau nebus, būsi likęs tik tu
Toliau ką daryt, žinosi tikrai,
Nes tikrume - tikrą, atskirsi lengvai.