Musės ir Drugeliai

Musės ir Drugeliai

                                     
     
Tikėjimas. Tikėjimas. Tikėjimas...
Neberandu jo kituose.
Vilties neberandu.
Patenku į labirintą.
Mane klaidina visi su savo problemomis, pesimištiškomis mintimis. Jos dūzgia aplink mane kaip musės. Skraido aplink mane ne viena, ne dvi ir ne trys... Neberandu ramybės savyje, o musės vis skraido... Gali paimti, jas lengvai užmušti, bet vis dėlto čia gyvybė. Ji buvo kažkam sukurta, kad skristų ir erzintų mane. Turbūt tos problemos kitų man skirtos... Turiu jas išklausyti, išfiltruoti ir vėl bandyti eilinį kartą aiškinti savo mylimiesiems, kad pasaulis gražus, nors jų galvoje ir ne viena musė skraido. Kad problemos buvo tam sukurtos, jog vieną dieną kaip musės būtų pritrėkštos prie sienos. Pasaulis gražus, kai musių lavonai nebeslegia mūsų sielos ir kai tų parazitų daugiau nebeįsileidžiame. Verčiau jau mūsų viduje ir išorėje skraidytų drugeliai, kurių sparneliai maloniai kutentų.
Taigi, kai tikėjimas ir viltis slysta man iš rankų, užmušu muses ir pasikinkau drugelius. Juos dalinu ir aplinkiniams, tiems, iš kurių vidaus musės skraido.