Mažeikių liūtas

Aš poetas, aš dainius tautos, aš - romantikas didis,
Aš sūnus Mažeikių miesto, aš - vedlys žmonijos.
O, gimtasis sodžiau, o priglausk mane, raupsuotąjį,
O, kauniete, ragana piktoji, išvarei mane į gatvę tu kaip šunį -
Dar palauk - aš ereliu sugrįšiu:
Mano vėjas viesulu tuoj taps ir tavojo meilužio dviratukui amen.
Amen, padla...

Aš kerėjau moteris ilgais juodais plaukais,
Aš norėjau būt tarzanu - ak, kaip gaila, jog aš tik eilinis kaimo jurgis,
Man mielesnis mėšlo kvapas nei miesto gatvių tuštuma,
Ir smagu voliotis man ant šieno su fyfičkom...

Taip, alfonso aš buvau - vykdei mano norus tarytum lojali tarnaitė,
O aš tuo metu linksmindavausi su moterimis, žmonomis, merginomis.
Esu aš spermos bankas, mano trauzai - Armani,
Aš liūtas, pajėgus aš, mano varpas dar galingas,
Ir padidėjęs gimstamumas Mažeikiuose - tik mano vieno nuopelnas.

O, buvusioji, sušelpki man 120, paremk mane,
Nes kaip gi išmaitinsiu aš savų palikuonių tūkstantinę minią...

Daug moterų saldainį mano glamžydavo,
Daug uostų mano draugas matęs,
Bet atsibodo man tos moterys, vobše,
Pamėgau aš prašmatnų barą, bare Mažeikių mmm...
Čia daug karštų vyrukų laiką leidžia sau nerūpestingai,
Ir man norėtus prisijungt prie jų,
Tik reikia nusipirkti durexus ir lubrikanto,
Kad sveiką kailį būtų galima išnešt...

Šiandien, ryte, sėdynę man beprotiškai skaudėjo,
Ir troškulys kankino žiauriai,
Dar - užkietėję viduriai...

Nomedai, kodėl tu vakar buvai man toks žiaurus, toks žalias...
Nomedai, mano saulėta princese...