Gal tik dėlto dainuoju

Čia bandžiau interpretuoti
pastarųjų naktų sapnus...
Truputi jie kažkaip skaudūs,
net miegot nesinori...
Kiekvienas kenčia savaip:
kas nuo darbo, kas nuo bedarbystės,
kas nuo suvaržymų,
kas nuo neribojimos laisvės...
Nesu varžytas sapnų,
bet nesu ir laisvas nuo minčių apie juos...


Gal tik dėlto dainuoju,
kad skausmas širdin beldžias,
Kad tos tiesos garsai
garsiau už mane rėkia.
Šypsaus dantis iššiepęs,
lyg bučiau velnias,
Nors dainos žodžiai
pirštų galiukais jos meilės siekia...


Panašu į tyla...
kai viskas nutyla...
Nublunka ir neilgai...
Trunka...
Po to aplanko sunkus jausmas...
Karštos meilės šauksmas...
Iš pamiršto laiko...
Ir griuvėsių...
Kuriu neatstatysiu ir...
Neturėsiu...
Bet gal kaip nors atsigriebsiu...

Panašu i ramybę...
Kai jausmai kažkur pakibę...
Ne ant medžių...
Ir ne ant debesų...
Gal ten kur rast nerandu...
Nerandu net to kas...
Nublunka...
Dėlto gal šiek tiek sunku...
Nes griuvėsiuose lieka dar tie...
Šilti žodžiai...
Tokie švelnūs troškimai...
bet mūsų likimai padarė...
Taip, kad net „labas“ jau vienas kitam...
Nebesakome, neberandame...

Gal tai lyg haosas...
Aptemęs nykus protas...
Pamiršti nervai ir neoronai...
kurių vieną dalį žudė tironai...
kita netikra meilė...
ar tiesiog aštrūs dūmai...
Kurie sklinda nuo kiekvieno praeivio...
Cigaretės Vergo...
Gal tai iš tikrųjų haosas...
nes nėra klausimų, kai aptemsta tas pats...
Protas...

Gal tiesa ar drąsa???
Tiesos man nereikia...
nes už ją visada kiti moka...
Daugiau negu aš...
Ir tada pamiršti laisvę...
Skausmas tiek laikęs...
drąsos ugnį vistiek...
Įpučia...
Ir tada tu imi vėl gi galvoti...
Viską žinoti...
Ir kovoti...
nepasiduoti...
Trūksta tik tos aistros...
Ir aptartų ritualų...
Kurie svaigina...
Kaip geriant alų...
nėra to, kas tai daro...
bet ir nėra to,
kas to nedaro...

Menkas pasaulis be linijų...
kurios kažką draudžia...
Kažka braižo...
Ar tiesiog mirga akyse lekiant...
Greitkeliu...
Kuris toks brangus...
Kad skaitosi kaip prabangus...
Aš sėdžiu padangėj...
bet ji taip žemai...
kad visai paprastai...
lieku vienas...
Vienišas...
Atlipęs...
nuo žemės...
Bet neatitrūkęs...
Nuo jos...
Nuo Tavęs...
Nuo visko...
Nuo nieko...

Tik nuo sunkiai vargstančios psichikos...


pažiurėjau...
Kad mano minčių trūksta...
tose pačiose platybėse...
Interneto kanaluose...
ir artimų žmonių mintyse...
kuriose...
Manosios susilieja...
Ir mano filosofija visiem po truputi...
Aiškėja...
deja ne svetimiems...
Netyčia užklydusiems...
ne leidžiantiems veltui čia laiką...


Paskubėjo laikas palikti mane,
Neištaręs „eime“ vienas nuėjo.
likau taip stovėti lauke,
Tyla kažkur nuaidėjo.

nuliūdau ir neleidau akis,
Kaip medis šakas rankas nuleidau.
dabar paskutinė tokia mintis,
Sako, kad save seniai apleidau...


Paskubėjau numesti naštas,
Nors be jų vėjas mane lyg pūką nešioja.
Kuriu eiles tokias prastas,
Bet geriau tokias, nei išvis nieko...



Ovidio 2008 01 20