Salvadorui

Šėšėlyje gyvenanti moteris rytui brėkštant užtraukia užuolaidas, išmargintas pagaliniais žmogeliukais, už kurių šaiposi blizgantis pasaulis, sėdintis ant neoninio dolerio. Grįžusi surenka nuo grindų visus mechaninius, elektroninius, geltonus ir taškuotus, einančius atgal ir kukuojančius laikrodžius bei paskandina juos šiukšlių dėžės gerklėje be jokios sąžinės graužaties. Tada atsigula į vienintelį savo mylimos tamsos ir nematomo širdies draugo Liūdesio prialsuotame kambaryje esantį „baldą“ - hamaką, pritvirtintame prie dviejų į sienas įsuktų varžtų, bei užsirūko.
    Visi jos kūnai vežimuose. Apsupti smilkalų smarvės, važiuojantys per ūžiančią minią, smalsiai žvilgčiojančią pro vežimų virbus. Vieni jų siūlo pirkti kaklaraiščius, kiti bruka į delną kryželį, treti apipila manų kruopomis ar plekšteli per skuostą. Ant dešinio plauko nutupia laikrodžio gegutė ir užkukuoja: Yeterday all my troubles seemed so far away...
    Akinančią šviesą spinduoliuojančiai miniai prasiskyrus, į sceną žengia baikštus žvėris Salvadoras, tipenantis apsnigtais puantais ir uodega į priekį vis pašluodamas juodas laikraščių skiautes. Taip nuostabiai tyliai, nuostabiai tyliai, tyliai... Ir visi jos kūnai, išskirstyti mėsos kombinatams, vėl grįžta į skerdyklą.
   
    Cigaretė užgęsta ir šėšėlyje gyvenanti moteris paklodėmis išskrenda pro langą. Už jo kukuoja naktis.