Gintaro užlašinu
ant duonos juodos
vaikystė varva pro pirštus
tįsta auksinėmis gijomis
saulėtame voratinklyje pasisupa
ir nubėga vasaros pakraščiu
šilto vakaro viduriu
garuojančio pieno atsigerti
šiaudeliu pro baltas putas
su čiobrelio kvapu įkvepia
norą sukurti kažką
ir dėlioju kasdien
iš duonos juodos trupinių
savo mandalą.