Pospalviai

Likimas turbūt lėmė, juk taip sakoma visad, kad, kaip visada, pačiu, man rodos, netinkamiausiu metu, sutikau aš brolius tris. Jie sakėsi esą broliai, nors tapatybės netikrinau, pasitikėjau. Jais ir nebuvo įmanoma nepasitikėti. Stebėjau tuos brolius, bet ilgai neleido. Jie įteikė man manifestą, kurį turėjau paskelbti pasauliui. Duoti galimybę praregėti dar nesusipratusiems, atsikvošėti žinojusiems, bet nesigilinusiems. Broliai man įteikė pasipiktinimą pospalvių-vyriškos giminės spalvų atstovų, kurie yra laikomi po padu dabartinių moteriško pavidalo ir vardo spalvų. Kodėl visos spalvos vien moterys?
Pati niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi, net nežinojau, kad egzistuoja pospalviai ir net šyptelėjau, kad egzistuoja toks pasaulis, kurį valdo moterys. Man tai patiko, bet kodėl šitą manifestą įteikė būtent šie broliai? Jie, rodos, nebuvo panašūs į pospalvius, nors jų, tiesą sakant, gyvenime neteko sutikti. Kaip jau minėjau, tapatybės liudijimo neprašiau, bet man jo ir nereikėjo. Kažkodėl aš jais labai tikėjau. Ir žinoma, kaip visada, man taip bemąstant, jie ir dingo. Laikiau tą jų svarbųjį manifestą rankoje. Ką man su juo daryti? Na, jie lyg ir pasakė, bet kam gi šiais laikais bus įdomios kažkokio kito pasaulio aktualijos, kurios net man pačiai juokingos? BET mane vis dėlto sudomino.
Taigi, manifesto kopijas nugabenau miesto merui, prezidentui, kitų šalių prezidentams, aukščiausiajam pasaulio teismui ir Dievui. Atmetė, naikino, skelbė beprote visur. Iš Dievo atsakymo negavau. Liko ši istorija tik mano anūkams, virtusi pasaka. MIRIAU.

Gyvenau dorą gyvenimą-patekau į Dangų. Ten pagaliau turėjau progą pasikalbėti su Dievu. Dievo žodis:
Neatsakė, nes manęs laukė. Pas mane trys broliai atėjo, nes kažkam reikėjo. Įteikė jie manifestą, kad susimąstyčiau, giliau pažvelgčiau.
Gavau minkštą debesį, ant jo amžiais sėdėjau. Iš ten viską mačiau. Mačiau, kad tie trys broliai ne vieną mane lankė. Lankė jie kas antrą pasaulio gyventoją ir visi jie taip elgėsi...

Pasaulis aklas, nesistengia matyti to, ko nenori matyti. Sprendžia tik savo problemas, nesuvokdamas, jog jos egzistuoja ir kitur. Tos pačios problemos kankina ir kitus pasaulius, ir kol jos bus nepradėtos spręsti ten, tol nebus išspręstos ir mūsiškiame pasaulyje.

Sėdėjau ant debesies ir mąsčiau: „ Kas antras žmogus tai patyrė, stengėsi, bet kitų žmonių aklumas ir abejingumas nugalėjo. “ Pagailo man tų trijų brolių. Dar daug tūkstantmečių jiems reiks keliauti...

P. S.  Pospalviai žinojo, kad tik susijungus jiems lygiai su spalvomis, pasaulis nušvis tikrąja ta žodžio prasme.

Mes dar nematome pasaulio tikromis spalvomis. Trys broliai dar tebekeliauja...