oi

Mūsų vakaras kvepia nuorūkom.
naktimis gurkšnojom vyną,
kai baigėsi vynas
pilstėm granatų sultys
ir girtom vis girtom.

Lieki vienas vis vienas
ir sienos nelaiko,
vaduojasi iš priespaudos.
O mediniai lūpų kampučiai,
sutrešo lūpos,
teliko kampučiai,
dalinasi paskutiniais sakų gumulėliais,
tikisi išsigelbėti.

Kaip tau miela buvo kartoti,
kad bučiniai primena
sulą, tyrą miško orą
ir dar kažką brangaus.
turbūt rakštis sąmoningai praleidai.

Galėčiau sakyti,
kad romantiškai saule teka
nudažydama raudoniu visą dangų
ir mus kartu.
Bet, kad žiema.
Žiemą niekada galutinai neprašvinta.
Mes visi prieblandoj,
kampais kampais vaikštom,
slepiam savo nuo vargo
išbalusius veidus.
gėdijamės savo dienų ir naktų,
todėl vis tamsiausiom
nišom slampinėjam.

O žinai,
žiema mano
mėgstamiausias laikas.
niekada daugiau taip
menkai apsimetinėjam
kaip žiema.
dirbtinės šypsenos neberagina
mano sumedėjusių lūpų
mėgdžioti jų.