Mirtinas

Jaučiuos lyg būčiau daug sykių numiręs
Ir vėl per stebuklą kažkaip atgaivintas
Lyg jausčiau, kad mano gyvenimo ilgis
Sutrumpėjo

Mano kūnas nė kiek nebeklauso vėjo
Kaip kieta atgrabi statula vidur miesto
Kaip ligonis, kaip kregždė, kai smilga prie kelio
Negyvas

Koks nenugalimai keistas man spęstas likimas
Kaip nevaržomai dunda manasis plakimas
Kaip suspaustas manasis juodasis kostiumas
Susiglamžė

Ryt, poryt ir jau mirsiu, o meile
Kaip man gaila tų vasarų, tyrų, palaimų
Aš žinojau, kad tai, kad geriausia - neilga
Prabėga

Tu per geras manam suklastotam likimui
Mano kaukei ir mano siaubingam laukimui
Ir gyvenime tavo baltuoja gėlytės
Nenumirk

Niekados aš nemėgau sintetinių rožių
O kiek man kadais jų padovanojo
Bet labai man patiko jas susidžiovinti
Mirtišė

Pieva, upė, kelias, kalnai
Vilniaus pilaitė ir Tavo namai
Aš jaučiausi suradus savuosius
Sugrįšim

Ir be tikslo kaip angelas gal pakylėsiu
Mano kūną savąja viltim nugalėsiu
Aš ne vienas, ne vienas!
Gyvenam