Mėlyna - raudona

Žiema... Aplinkui sniego kalnai. Snaigės be perstojo krinta iš va -
rinio dangaus. Visa paskendę pilkuose atspalviuose. Retkarčiais gali pamatyti prašvilpiantį kiškį, kurį užsinorėjęs susimedžioti vakarienei, gali gauti smagų spyrį į vidurius - paleis tau žarnas, besibastantį šer -
ną - nebandyk trikdyti jo ramybės - būsi pagarbintas - kiaurai persk -
rostas galingų ilčių, na o tada...
      Siauru miško takeliu eina barzdotas elgeta. Vos vos bepavelka savo kudašių - kažkoks slunkius ir tiek. Geriau įsižiūrėjus, gali paste -
bėti, jog dar ir šlubas, ir kuprotas, jo veidas nusėtas raupais. Kaskart
giliai atsikrenkščia šis vargeta, ir iš gerklės pasileidžia tekėti kraujo upeliai.
      Ach, juk šitas vargdienis menininkas, berods. Taip, taip, aš nek -
lystu, gerbiamieji. Tai poetas Žvirblis, garsus žmogus: išleido net aš -
tuonis poezijos rinkinius, buvo puikus publicistas, literatūros kritikas,
triskart Poezijos pavasario laureatas, nusipelnęs būti tarp išrinktųjų savu pastabumu, erudicija, atsakingai dirbęs vardan visos tautos... Cha cha cha...
      Ir prisimena tas kvailys vasarą: šiltą, žalią, nuolatos besišypsan-
čią - kaip gėjiška, mielieji. Prisimena, kaip jis gerte gerdavo pušų skleidžiamą aromatą, kaip įsirioglinęs į laibojo beržo viršūnę stebėda-
vo panoramiškus gimtinės vaizdus ir, pagautas euforijos, netikėtai praplyšdavo visa gerkle juoktis. Mėlynieji toliai - jis nepataisomas p...
Vakare, saulei nusileidus, žengdavo į gūdžią girią, kitoj pusėj pušyno, rytų kryptin. Už nugaros jau brėško diena, danguje sužibo pirmosios žvaigždės - pupuliukai jas tiesiog dievina. Naktis - nepaprastas metas,
stebuklų metas, joje gali įžvelgti Visatos dvelkimą, pasaulio vientisu -
mą. Žvaigždės... Žvaigždės, didelės ir mažos... Jos vilioja mus pakilti ir susilieti su dieviška harmonija, užgniaužus visus kūniškuosius polin-
kius. Giliai giliai įkvėpk ir nepaleisk šitos akimirkos...
      Poete, naivus idiote, atsitokėk pagaliau. Varyk tas svajones lauk iš surambėjusios smegeninės. Romantika - svetima vyriškajai lyčiai, sentimentalūs verkšlenimai - tik boboms - ištikimoms muilo operų gerbėjoms. Kelintame amžiuje, luošy, apsileidėli, tu gyveni? Kam tau tų mėlių, tų sielą virkdančių vaizdų? Stebėk, kaip kraujas srūva iš burnos tau ir nudažo balta raudonai. Gyvenki šia diena, nes nieko jau nebepakeisi. Paliegėli, ko taip raukaisi? Ko taip maivaisi, slyva tu? Geriau į dangų pažiūrėtum. Kuo tau bloga pilka spalva? Tai tava da -
lia, invalide - reikia ją pamilti, kitaip visą likusį laiką urgsi kaip piktas šuo, negalėdamas patirti tų haliucinacijų, kurios dar greičiau tave prie
grabo lentos prives. O gal tu moteris? Barzdota moteris... Cha cha cha... Moteris visą laiką buvai, plunksnagraužy tu, buduarų žiurke. Prisimeni, vienintelis toks buvai tarp sodžiaus gyventojų: nei arei, nei sėjai, nei javus pjovei, nei gyvulius šėrei, tik spoksojai į žydrąją skrandą - tu nevykėlis.
      Tas klounas dar ir kurčias - jis negirdi to, ko neįmanoma neišgirs-
ti. Ir vėl pasineria į melsvąjį rūką... Pirmoji meilė... Tie prisiminimai...
Jauni mes lakstėm paupiais ir krykštaudavom iš džiaugsmo. Ir paukš-
čiai mums giesmes giedodavo, mūsų melę apdainuodavo - pakabino Žvirblis berną. Tie tamsūs, ilgi, garbanoti plaukai ir putlios, vyšnios spalvos lūpos, suknelė marga ir kerinti eisena - tobula esi tu. Tos naktys, praleistos drauge po žvaigždėtu dangum... Ir šokdavom basi mes valsą... Žiogelis čirpindavo smuikeliu mums, o jam pritardavo balsingoji pelėda ir...
      Beviltiškas esi, poete. Ką man daryti su tavim? Nejaugi, paliegęs iškamša, tu nesupranti, jog ji tik žaidė su tavimi. Gudri ji buvo, klas -
tinga, be to - tikra paleistuvė. Nejaugi tu nežinojai, jog ji turėjo kitą vyrą - drūtą, plačiapetį, trykštantį energija, sveikata, nagingą bei su -
manų. O tu nuo pat pirmųjų jūsų tariamos draugystės dienų tapai pa -
juokos objektu. Kam reikia mergoms bloznelių? Naivumas, brolau, galutinai uždarė tau kelius į laimę. Kiek daug tų romantikų anksti at -
gulė po velėna - iliuzijų aukos ir tiek. Gali plepėti, gali postringauti, bet
teorija praktikai - ligi kelių - nėra galimybių aukščiau iššokti.
      Jau vakarėja... Trumpam pranyksta variniai atspalviai, tolumoje rieda rausvas saulės diskas - raudona keičia pilka. Ir pilna visur ryš -
kios, sodrios, milžinišką energiją skleidžiančios spalvos... Ir pranyks -
ta poeto akyse mėlynieji toliai, vasaros vaizdai - šaunuolis, tu sveiks -
ti. Prieš jo akis - vien balta ir raudona: miršta poetas, sentimentalu -
sis dainius, gimsta modernus žmogus, gamtos mokslų atstovas - pir -
myn, pirmyn... Ir eina jis plačiu miško taku. Įžengia į kažkokio did -
miesčio priemiestį. Įsižiebia stulpai elektros - šviesuliai nakties, nak -
ties mechaninės, nakties techninės, nakties gamyklų, elektrinių...
    O mokslininkas, pažangusis vadas, išsitiesia ant pašąlo ir, nukrei -
pęs savąjį žvilgsnį link amžinosios šviesos, užmiega saldžiu, ramiu miegu... Ir niekada jau nebepabus... Šaunuolis!