Leokadija

Leokadija buvo nepaprastai gracinga ir išauklėta katė. Kiekvieną Sekmadienį jos baltą purų kailiuką šukavo dėdė Antonijus, toks labai garsus kačių kirpėjas. Kiekvieną Sekmadienį Leokadija iškilmingai eidavo į bažnyčią ir sudėjusi savo baltas letenėles melsdavosi kačių dievui Rainiui. Toks Abraomas, vyriausiasis kačių vyskupas, Sekmadieniais vesdavo Šv. Katinėlų mišias. Jis buvo labai žavus ir elegantiškas katinas, bet Leokadija pamaldžiai laikėsi dvylikos kačių įsakymų ir nieko nepadoraus negalvojo. Nebent tik kartais, netyčia. Tada čiupdavo maldų knygelę ir kalbėdavo dvidešimt tris „Rainiau mūsų, kuris esi danguje“, mušdama į savo pūkuotą krūtinę. Sekmadieniai buvo patys jausmingiausi visuose Leokadijos katiniškuose gyvenimuose. Kitom dienom ji tiesiog ilsėdavosi ir murkdavo. Mur mur mur.
          Tačiau Leokadijos gyvenimas nebuvo toks paprastas. Dar buvo toks Pimas, Leokadijos kaimynas. Pimas buvo smirdintis netašytas neišauklėtas šuo. Jo griausmingas amsėjimas kiekvienąsyk išgąsdindavo Leokadiją, tačiau ji apsimesdavo rami, nes išsigąsti išauklėtai katei nedera ir tai rodo jos, kaip protingos būtybės, neapsiskaitymą bei gi neišprusimą. Pimas buvo baisi nelaimė ir dantų skausmas Leokadijai, todėl laisvesnę nuo ilsėjimosi minutę Leokadija kurpdavo įvairiausius planus ir baisiausias sąmokslo teorijas. Ji braižė brėžinius, sudarinėjo diagramas, pildė lenteles ir matematiškai apskaičiavo - tokį šlykštų padarą į protą atvesti gali tik meilė.
          Žozefina, Leokadijos draugė, buvo labai kosmopolitiška katė ir bendravo su įvairaus plauko šunimis. Murzytė buvo trumpo plauko kalytė, labai graži, bet nelabai protinga. Užkalbėjo Žozefina ir Leokadija vargšei Murzytei jos šuniškus nasrus, ir klausėsi toji ausis įtempusi pasakų apie turtingą ir gražų Pimą, jo dideles ir prašmatnias būdas, paauksuotas grandines ir sidabrinius dubenėlius. Vargšei taip protas susisuko, kad nubėgo dviem letenėlėm pas savo išrinktąjį. Pimas, pamatęs nepaprasto grožio kalytę, taip susijaudino, kad net ausys pasistojo. O Murzytė nuliūdo pamačiusi medinę jo būdą ir geležinius bliūdelius. Tačiau prisiminė protingus mamos žodžius, kad „ne kauluose laimė“ ir puolė tiesiai Pimui į letenas.
          Nuo šios dienas Pimas buvo ramus kaip iškastruotas katinėlis - nė mažutėliausio au. Kiekvieną dieną Leokadija stebėdavo jų šunišką guolį ir galvodavo apie Abraomą. Tada čiupdavo maldų knygelę, mušdavo į savo pūkuotą krūtinę ir dvidešimt tris kartus kalbėdavo „Rainiau mūsų, kuris esi danguje... „