Kas praskėlė zuikiui lūpą

Susitiko du zuikiai. Prisėdo po senuoju ąžuolu ir griaužia morkas. Vienas pradėjo juoktis. Kitas klausia:
- Ko tu juokiesi?
- Tu man panašus į kiškį!.. - atsako tas.

[Ne, negerai pradėjau. Iš naujo]

Eina du zuikiai... Tiksliau, važiuoja. Ne, ne troleibusu. Dviračiais. Keista? Kas čia keisto? Tie zuikiai buvo ilgom kojom. Nu ir važiuoja jie griaužti morkų. Taip, jau atspėjote - po senuoju ąžuolu. Tarp kitko, ten duoda skanios gilių kavos. Atvažiavo prie to ąžuolo, žiū - voveraitė papūstauodegaitė spokso iš uokso ir pyragaičiais su grybais mėtosi. Visai nejuokinga. Vieną zuikį užmušo vietoje, kitas su praskelta lūpa pabėgo. Nuo to laiko zuikis praskelta lūpa vaikšto. Na, nevaikšto jis - šokuoja.

[Ne, per liūdna pabaiga. Iš naujo]

Trečias pasaulinis karas. Šliaužia du zuikiai apkasu. Kur šliaužia - jau žinote. Naktis, baisu, o seilės varva, kad beveik jau plaukti reikia... Žiūri - morka bėga! Vienas zuikis išsitraukia granatą ir meta į tą morką. Pataikė. Ir aišku, nuo to morkai iššoko gūzas. Morka labai supyko ir metė tą granatą zuikiui atgal. Nuo to laiko ir kitas zuikis vaikšto praskelta lūpa.

[Tiesiog tragiška pabaiga. Iš naujo!]

Eina du zuikiai prie vilkduobės. Pašikt, aišku. Reikia juk morkoms vietos padaryti, tuo pačiu ir visai zuikijai naudingą darbą atlikti. Kitaip sakant, vienu <... > - du vilkus pašerti. Taigi tupi du zuikiai prie vilkduodės. Vienas pradeda juoktis. Kitas klausia:
- Ko tu juokiesi?
- Tu man panašus į kiškį!.. - atsako tas ir... paslydo.
Nemanykit, kad ten, giliai, kažkas kažko atsiprašinėjo. Taip būna tik anekdotuose. Tikrovė kur kas žiauresnė. Vilkas tam zuikiui davė į snukį ir... praskėlė lūpą.