Žalia širdis

„ -Vakar vėl mačiau Jį. Juodas it smala, plačia nugara, atsišovusiais smailais žandikauliais. Netikėtai, lyg žaibas iš giedro dangaus, iššovė iš po kelmo ir juodą dėlę imituojantis kailio gabalėlis pradingo gelsvuose žabtuose, trenkė per meškerykotį it kūju, vos iš rankų nepaleidau. Po to buvo verpetas, purslai per visą upelį, pasileido pasroviui palei kitą krantą, nenumaldomai pervarė išilgai medžių šaknų nutįsusią riną dugne ir duobės gale, kur prasideda žvirgždėta sraunuma, atsikabino. Taip ir likau stovėt suparalyžiuotas, lyg ant rozetės pamyžęs... Ir visgi tai atsitiko, ilgai laukiau tos akimirkos. Du metus skandinau museles ir blizges į šitą duobę, buvau bepradedąs tikėti, kad po pirmo mūsų susitikimo, jis bus išplaukęs kitur, arba... Ir vistik Jis pasirodė, lygiai toje pačioje vietoje kaip ir tą vėlyvą vasaros vakarą, lygiai taip pat kaip ir tada, kažkaip keistai pasisukęs šonu, tarsi žvairuodamas stvėrė masalą. Galima buvo pamanyti, kad vengia pažvelgti savo aukai į akis... „ – pasakojo senis Mikas kilnodamas vyno gertuvę, mes irgi kilnojome ir juokėmės, ir visų akys žybčiojo traškioje laužo prietemoje...
- Sakiau, kad su Miku niekad prie laužo nebus liūdna, - kažkas pasakė juokdamasis, - knygas galėtum rašyti Tėvai!
- Mykolas niekada nemeluoja! Mes su juo visus intakus kartu perėjom, nėr šitoj girioj upelio, kur jis nebūtų buvęs. Liedelę, Luknelę, Kiauną, Būką, Peršokšną, ai, ką čia ir bevardinsi, nakties neužteks..., - užginė kažkas iš kitapus laužo.
- Teisybė, visur buvom, pameni kai paklydom? Kai ratus aplink Arkliašūdžio ežerioką visą naktį sukom?
- Kaip kaip, sakei, ežeras vadinasi?
- Arkliašūdis...
- Viskas, man jau gana. Einu miegot! – nusliuogė vienas į palapinę. Likę prie laužo prapliupo juoktis...
- Tegul netiki, pamatytų kokie lynai tam ežeriuke maudosi - kitaip šnekėtų. – nenusiminė Mikas.
Prie laužo liko ištvermingiausieji. Kalba vėl pasisuko apie upėtakius. Visi pasislinkome arčiau ugnies, ratas susiaurėjo, akys vėl pradėjo žybčioti, vėl liejasi Miko kalba, tarsi upės srovė ji įsuka ir neša kartu su savimi:

„ - Tokia vieta vadinama „pagalve“. Ant pagalvės mėgsta ilsėtis patys didžiausieji. Visi daro esminę klaidą - masalą pravedinėja žemiau akmens. Už akmens srovė silpnesnė, tas teisybė, bet ten ji nevienoda, visokie sukūriai ir smulkūs verpetėliai neduoda žuviai ramiai ilsėtis, ji pastoviai turi judinti pelekus, kad išsilaikyti kintančioje tėkmėje. Vasarą, kai žuvys energingos, gal būt tai ir nebloga vieta. Kartais ir lašiša sustoja už akmens kuriam laikui, bet tai būna tik prieš nerštą, kol ji kyla į viršų, kol prisirpusi ir kupina aistros. Bet žiemą, po neršto – ne. Žiemą stambus upėtakis mieliau stovės prieš akmenį. Srovė, prieš atsimušdama į akmenį pradeda lėtėti ir kilti į viršų, kyla į akmenį kaip į trampliną, kol galiausiai persiverčia per viršų. Pavargęs po neršto stambus upėtakis ar šlakys renkasi būtent tokią vietą. Srovė teka jam ne į snukį, bet kildama spaudžiasi į jo pilvą iš apačios – visiškai nereikia jokių pastangų, užtenka tik balansuoti savo kūno svoriu ir krūtininiais pelekiukais, gali minkštai pasnausti tokioje pagalvėje. Lygiai taip ir vanagas ore laikosi. “ – šelmiškai mirkteli Mikas. Išgeriam dar vyno iš gertuvių.
- Na, jei jau žuvys pataluose vartytis pradėjo, tai, regis ir man jau gana, – dar vienas nušliaužė į palapinę besijuokdamas. Likome prie ugnies dviese.
- Specialiai Jam nukaldinau, - ištraukė Mikas iš brezentinio apsiausto kišenės kažką blizgančio ir ištiesė man. Varčiau blizgę delnuose ir negalėjau atsistebėti jos keista forma. Priešingai nei daugelis gamyklinių blizgių, šioji buvo trumpa ir plati, beveik apvali lyg moneta tik vienas kampas buvo nupjautas.
- Ir kaip gi ji dirbs, tokia nesimetriška – suabejojau.
- Ji sukasi aplink savo ašį, o dirbt pradeda tik kai papuola į pagalvę. Prieš pagalvę ji staiga metasi į viršų, gula ant šono ir vos vos virpėdama pakimba vienoje vietoje kelioms sekundėms, tada ir lauk smūgio. Pasiimk, turėk ją ...
- Bet juk tu Jam ją nukaldinai...
- Turėk, aš jau savo takus numyniau... – įtraukia tabako senis, išpučia per nosį ir dūmai tarsi upeliai nubėga per ūsus žemyn.
- Ko dar reikia sėkmingai upėtakių žūklei?
- Dar? Na dar reikia, kad tavo širdis būtų žalia kaip miškas, oštų kaip giria, supranti? Žalia... - juokiasi Mykolas ir laužo atšvaitai šmėkščioja jo veide.

Tokį visad ir atsimenu senį Mykolą. Niekada nesuprasdavau, kada jis kalbėdavo rimtai, o kada šelmiškai juokdavosi. Savo takus numynė, perbrido į kitą krantą. Neatlaikė palatos sienų spaudimo jo žalia širdis, išsprūdo ... Dabar, kai stoviu įsibridęs upėje sutemoms tirštėjant, kai pradeda kilti naktinis vėjas, sujuda krūmynai, man atrodo, kad už nugaros, ant skardžio krašto sėdi senis, stebi mane ir juokiasi. Atsigręžiu, pasižiūriu per petį, bet matau tik tuštumą. Kažkur, tamsoje sudejuoja sena eglė, po kelmu sušnypščia žaltys, greitoje srovėje plaukianti virvelė sulėtėja, pradeda brėžti lanką, muselė papuolė į pagalvę, įsitempiu, tuoj bus smūgis...