...kaip ir visa kita.

Šventas atodūsis nekviestas išsprūdo,
(“Tu - snaigė šaltą dieną ant mano lūpų. „)
vaško lašus skaičiuojant per pūgą.
- Mano laikas jau baigės.
- Grįžk nors rugpjūtį.

Vakarą gilų prieš miegą šnabždėsiu
(“... Tu - antspaudas, prakaitu sulietas,
ant mano riešo... „) po nusidėjimo kiekvieno.
Sakytum nereikia. Man būtų vis viena...

Nustojau šaukiant vardu naktimis pabusti:
(“Tu - mano sruoga sidabro: nespėjau pajusti... „)
tądien aguonų lauke buvo lemta suklupti.
Penkta vasara eina. Tavo štampas baigia išblukti.