sūraus pieno

nuskendo Saulė jūroj prie Japonijos,
trečia diena pieniškas dangus laša į upes
ir pilkos moterys plauna skaisčius veidus,
džiaugiasi, kad dingsta ašarų sūrymas,
skalauja geltonus šieno plaukus vandeny,
o žuvys nepratardamos nė žodžio
stebisi, grožisi, Dieve, kaip nuostabu
kai Jos palieka namų žaizdrą, pamiršta
žymę, kuri išdeginta po mentėm,
braido tarsi tylios metaforos melancholijoj,
susikaupusios kaip prieš pasaulio pabaigą,
pamiršusios nelygintas marškas, suslėgtą sūrį -
ir verkia žuvys, bučiuodamos jų baltas kojas,
pro drumzliną vandenį bando pažvelgt į akis

o upė neatlaiko sūraus išrišimo -
gelia moterų kūnus druska
ir grįžta josios namop
kur viskas taip,
kaip buvę.