amžinybės

sugrįžk, pareik, parbėk, skubėk pas savo vienišą moterį, bekaulę išsivėpusią žmogystą, gėdingai šliaužiojančia ties kiekvienom durim, sugrįžk pagaliau, negailėk tėvo duonos ir savo amžinybės; šį kartą tik amžinai; pamaitink jos menką bejėgį kūną, atiduok paskutinį kvapą vardan savo moters, įkvėpk - iškvėpk, pagirdyk gyvojo vandens šaltiniuos, nuplauk ir aprenk, žaliu patalu apkamšyk, apverk visus jūsų mirusius vaikus ir puolusius brolius, už dvylikos girių juodvarniais lakstančius; tik tu ir tavo moteris šioje beprasmėje amžinybėje, kur tiek daug laiko ir tiek mažai vandens jūsų sieloms; pabusk anksčiau už saulę, kad spėtum nurinkt rasą nuo prisirpusių žalumų - lai tai bus jūsų vanduo; ištekėkit su saule, nesiskirkit ties mėnuliais, kalbėkit vėjui ir medžiui, upei ir žemei, saulei ir lietui, paukščiui ir žolei, akmeniui ir gruodui - nes tik jie vieni - amžinybėje amžinai ir per amžius.