Vakaro giesmės / iš vaikystės sapnavimų/

Lipnus gauruotas vakaras leidžiasi
liepų viršūnėmis dūzgėdamas,
tik kyšo plačiai raudonos saulėlydžio ausys.
- rytoj bus vėjuota  ir vėl skeryčiosis obelys
senomis gumbuotomis šakomis
vaikys paukščius
ir debesis. -
kalbu, braukdamas delnu
vakaro rasos gėluonį
ir pareinančių vaikystės dienų atmintį,
kai basi tada, be kepurių, prieš vėją
bėgome iki vinkšnos galulaukėje
ir atsišlieję ilgai žiūrėjome,
kaip ritasi dulkių kamuoliais
nuo vieškelio pargrįžtančiųjų vežimų ratai,
kai į kluoną įsuka kvepėdami šienu,
o vakaras – toks pat
lipnus ir gauruotas
ritino debesis  liepų viršūnėmis
grūmodamas griausmais panosėje ir
šniokšdamas.
ir pargenamų karvių maurojimas
pagrečiui su varlių kūdroje kurkimu,
cikadų ir pievų varpelių žvangėjimu,
buvo mūsų vakaro muzika tąkart.