Moteris

  Moteris numetė cigaretę.  Primynė ją juodo "Gucci" batelio kulniuku, kad neužsiliepsnotų sausa veja. Dar sekundėlę žiūrėjo į rusenančią nuorūką, vėliau giliai atsiduso. Metas namo. Ji jau tūkstantį kartų žingsniavo siauru keliuku. Tūkstantį kartų įkvėpė gaivaus oro kvepiančio liepomis. Šiemet ji neskynė liepų žiedų, nes žinojo, kad rudenį nebereikės kosėjančiam sūnui virti arbatų. Tai atliks kas nors kitas.
  Ji graži (jei nebūtų graži aš apie ją nerašyčiau). Ji nieko nestokoja. Turi gerai uždirbantį vyrą, penkiametį sveiką ir gražų sūnų, gražius erdvius namus, prabangų automobilį ir dar krūvą įvairaus visuomenėje vertinamo šlamšto. Tik ji pamiršo kaip reikia šypsotis. Ji yra kvaila, nes trokšta meilės.
  Žingsniuoja keliu namų link. Plastikiniame krepšyje nešasi naujutėlaitę raudono šilko suknelę, kurią dėvės šiandien vakarieniaudama su savo vyru. Ši mintis sušildo jos lūpų kampučius, praskaidrina abejingą žvilgsį. Tarytum šį vakarą jos lauktų vakarienė prabangiausiame restorane su pačiu nuostabiausiu vaikinu po saule.
  Jau keletą mėnesių jiedu su vyru nepratarė vienas kitam nė žodžio.
  „Susvetimėjome”.
  Anksčiau taip pat kalbėdavo retai. Po vedybų teliko seksas ir pokalbiai apie buitį.(„mums reikia naujos skalbimo mašinos”, „parnešk mano kostiumą iš valyklos”,  „savaitgaliui važiuoju pas mamą”, „man vakar pakėlė alga” ir t.t.). Ji tapo tiesiog „gražiu daikčiuku” derančiu prie jo mašinos ir kaklaraiščio.
  „Po šio vakaro viskas turėtų pasikeisti” , manė moteris. Mes ir vėl būsime laimingi. Mes ir vėl būsime... mes ir vėl... mes   
  Suskamba mobilusis telefonas:
  - Šiandien grįšiu vėlai, manęs nelauk.
  - Bet juk žadėjai pavakarieniauti su manimi.
  - Kitą kartą, - piktas vyro balsas.
  - Bet..
  Pyp pyp pyp pyp ...
  Moteris giliai atsidūsta. Ji nėra Jėzus Kristus, todėl nėra verta paskutinės vakarienės. Prisėda ant suolelio. Stebi priešais žaidžiančius vaikus. Išsitraukia telefoną, nori kažkam skambinti, ilgai naršo po užrašų knygelę, galiausiai supranta, kad neturi kam skambinti. Tokia krūva telefonų numerių ir nėra to, kurį surinkus kažkas pasakytų, jog ši žavi juodaplaukė yra reikalinga.  Reikalinga šią akimirką, nepamainoma ir vienintelė.
  Raudono šilko suknelė. 
  Trys valandos kelionių po parduotuves, persirenginėjimo kabinų, malonių pardavėjų.
  „Turbūt taip lemta”.
  Paskutinis bandymas. Lėtai surenka vyro telefono numerį:
  - Ko?
  - Labas. Tu labai užimtas?
  - Ko nori klausiu? Aš dirbu, netrukdyk.
  - Aš tik norėjau paklausti, - ji atsidūsta.
  - Ko?
  - Ar tu tikrai negali šį vakarą praleisti su manimi? Mes jau seniai nieko neveikėme drauge, seniai nesikalbėjome.
  - O apie ką aš  galiu su tavimi kalbėtis? Apie naujus tavo lūpų dažus? Man atrodo, mes jau aptarėme kartą..
  - Ar tu mane tebemyli? - nutraukia jį moteris.
  - ?
  - Na, pasakyk, ar tau dar gera su manimi?
  - ?
  - Tu tyli, tu visuomet tyli.
  - Gerai, klausyk, ko tu nori nuo manęs? Turi viską apie ką kitos, tokios kaip tu, gali tik pasvajoti. Tai ko dar kimbi prie manęs. Myli ... nemyli... aš dirbu, apie tokias smulkmenas galime pasikalbėti ir namuose.
  - Tokios kaip aš?
  - Mhm, tokios kaip tu. Be manęs tu niekas. Supratai? Niekas! Sėdi diena iš dienos ir viskas ką veiki, tai tik tavo kvailos teplionės, menininkė matai atsirado. Pirštą tingi pajudint.
  - Tu nori, kad aš vėl grįščiau į darbą? Juk pats pasirūpinai, kad mane atleistų, kad daugiau laiko praleisčiau namuose. Aš galiu toliau dirbti. Aš net noriu.
  - Ai... nusispjaut man į tuos tavo norus. Nenoriu aš su tavimi šį vakarą vakarieniauti. Koks skirtumas myliu aš tave ar ne? Gyveni mano namuose, nes esi mano sūnaus motina. Gauni viską ko reikia ir net dar daugiau. Turi marias laisvo laiko, kuo dar tu nepatenkinta?
  - Aš nesakiau, aš tik norėjau...
  - Ko?
  - Nieko... atleisk, kad sutrukdžiau.

  „Tavo vieta – ten – po vandeniu, šalia kitų nereikalingų daiktų”,-  pamanė sau tyliai. Atsistojo ir nuėjo namų link. Atidavė visus piniginėje turėtus pinigus elgetai, kuris nuolat sukiodavosi parkelyje, kuriame ji mėgdavo vaikščioti. Šis baisiausiai nudžiugęs ėmė jai dėkoti.
  - Nedėkokite, tegu nors jus tai padaro laimingu.
  - Telaimina jus Dievas, ponia.
  - Dievas? - netikėtai sukluso moteris ,– jūs manote, kad Dievas tikrai dar retsykiais dirsteli į savo tvarinius?
  - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais benamis.
  - Aš manau, kad nebe..
  - Jus man tikrai atsiuntė Dievas. Jūs tikras angelas. Ar nebūsiu akiplėša, jei pasakysiu, kad esate beprotiškai graži? Tik kodėl ponia tokia liūdna?
  - Aš jau išnaudojau savo laimės limitą, - tyliai pratarė moteris ir nuėjo sau toliau.
„Aš jau išnaudojau savo laimės limitą, atidarykite duris, man reikia išeiti” 
  Sunkiai atrakinami sodo vartai.
Ji nusiauna batelius ir brenda per kruopščiai prižiūrėtą pievą basomis. Atsirakina namų duris, lipa laiptais, atidaro miegamojo duris.
„Gyvenimas susideda iš durų varstymo, kai kurios durys taip ir lieka amžiams užrakintos”
Krenta lovon.
„Turbūt dabar turėčiau ilgai ir graudžiai verkti?” - sudvejoja, bet po to prisimena, kad išsiteps blakstienų tušu ir sulaiko ašaras.
  Eina į sūnaus kambarį.
  - Sveikas, mielasis, ką čia veiki?
  - Žaidžiu.
  - Ar galiu pažaisti su tavimi?
  - Ne, aš vienas žaidžiu arba su tėčiu, tavęs nereikia.
  - Kodėl? Tu nemyli manęs?
  - Ne.
  - Kodėl?
  - Nežinau, tiesiog.
  - Martynai, ar tu manęs pasigestum, jei  aš išvykčiau?
  - Nežinau, turbūt ne.
  - Apkabink mane.
  - Mama, eik iš čia, netrukdyk man žaisti, nes aš pasiskųsiu tėčiui.
  Dar akimirką žiūri į sūnų. 
  „Kai kurios durys amžiams lieka užrakintos”.
  Mažytė tėvo kopija, nė kruopelytės jos. Tai jo sūnus.
  „Kada šis vaikis suprato, kad aš jau išnaudojau savo laimės limitą? Kada spėjo baigtis mano laimė?”
  Moteris uždarė vaiko kambario duris, atsisėdo ant žemės ir atsirėmusi į sieną prisidegė cigaretę.
  „Mano laime, išgirsk mane”. Lėtai pūtė dūmus į viršų, o šie it gyvatės rangėsi ir nyko ties lubomis. 
  „Aš gyvenu tik iš inercijos, tik iš įpratimo”(J.M.)